1536 m. žiema

Tos dvylika Kalėdų dienų buvo smagesnės negu kada nors anksčiau. Ana laukėsi ir tryško sveikata bei pasitikėjimu savimi. Viljamas, pripažintas mano vyras, buvo šalia. Lopšyje gugavo kūdikis, rūmuose gyveno jauna gražuolė mano duktė. Ana pasakė, kad šventėms galiu pakviesti jos globotinį Henrį į rūmus. Kai dvyliktą dieną sėdau prie pietų stalo, Anglijos soste sėdėjo mano sesuo, o mano šeima susirinko prie geriausio rūmų stalo.

— Atrodai linksma, — tarė Viljamas, šokdamas su manimi.

— Ir esu linksma, — atsakiau. — Atrodo, kad pagaliau Boleinai ten, kur troško būti, ir galime tuo džiaugtis.

Jis dirstelėjo į Aną, šokančioje pirmoje poroje.

— Ji laukiasi? — paklausė jis labai tyliai.

— Taip, — sušnibždėjau. — Kaip supratai?

— Iš akių, — atsakė Viljamas. — Tai vienintelis metas, kai ji gali prisiversti žmogiškai elgtis su Džeine Seimur.

Sukikenau išgirdusi ir žvilgtelėjau į šokėjų ratą, kur Džeinė, blankiai gelsva nekaltos merginos suknele, nuleidusi akis laukė savo eilės. Kai Džeinė žengė į rato vidurį, karalius stebėjo ją lyg norėtų suryti vietoje kaip marcipaninį pudingą.

— Ne moteris, o angelas, — pastebėjo Viljamas.

— Išblyškusi gyvatė, — atšoviau. — Ir kad daugiau nematyčiau tos išraiškos, nes nepakęsiu.

— Ana pakenčia, — paerzino Viljamas.

— Karalius negavo leidimo, patikėk manimi.

— Vieną dieną Ana persistengs, — pareiškė Viljamas. — Vieną dieną jis pasisotins pykčio priepuolių ir tokia moteris, kaip Džeinė Seimur, atrodys kaip maloni atgaiva.

Papurčiau galvą.

— Po savaitės Džeinė mirtinai įsipyks, — paprieštaravau. — Jis karalius. Jam patinka medžioti, varžytis turnyruose ir kitaip linksmintis. Tik Hovardų giminės mergina sugeba visa tai. Pažiūrėk į mus.

Viljamas nužvelgė Aną, Margaretą Šelton, mane ir pagaliau Kateriną Keri, mano dailiąją dukterį, kuri stebėjo šokėjus pasukusi galvą taip, lyg būtų tikslus koketiškos Anos atspindys.

Viljamas nusišypsojo.

— Koks aš protingas, kad nulaižiau grietinėlę, — tarė. — Turiu geriausią Boleinų merginą.

Kitą rytą su Katerina sėdėjome Anos apartamentuose. Ana pristatė savo freilinas siuvinėti didžiulę altoriaus drobulę ir tai priminė man karalienę Kateriną, dygsniuojančią nesibaigiantį mėlyną dangų, kol sprendėsi jos likimas. Mano dukrai, kaip naujausiai ir žemiausio rango rūmų damai, buvo leista tik apsiūti didelį drobės stačiakampį, kol kitos damos klūpojo ant grindų arba pasidėjusios suolelius siuvinėjo altoriaus piešinį. Jų tarškėjimas priminė balandžių burkavimą vasarą, tik Džeinės Parker balsas rėžė ausį. Ana, laikydama rankose adatą, atsilošusi klausėsi muzikos. Neturėjau noro prisidėti, todėl sėdėjau prie lango ir žvelgiau į apšarmojusį sodą.

Pasigirdus garsiam beldimui į duris, jos atsilapojo, įėjo dėdė, ir, ieškodamas Anos, apsidairė. Ji atsistojo.

— Kas yra? — paklausė be ceremonijų.

— Karalienė mirė, — atsakė dėdė. Iš to, kad jis pamiršo pavadinti Kateriną našle princese buvo aišku, kaip jis sukrėstas.

— Mirė?

Jis linktelėjo.

Ana išraudo, veidas pamažu nušvito šypsena.

— Ačiū Dievui, — ištarė ji. — Tada viskas baigta.

— Telaimina ją Viešpats ir paima savo malonėn, — sušnibždėjo Džeinė Seimur.

Juodos Anos akys piktai žybtelėjo.

— Tegu laimina ir jus, panele Seimur, jeigu pamiršote, kad šita našlė princesė, nepaisydama, jog karalius yra jos svainis, supančiojo jį netikrais santuokos pančiais ir sukėlė daug skausmo bei kančių.

Džeinė pažiūrėjo į ją nė nemirktelėjusi.

— Tarnavau jai, kaip ir jūs, — tyliai pasakė. — Ji buvo labai gera moteris ir gera šeimininkė. Todėl ir sakau: „Telaimina ją Dievas.” Jums leidus, nueisiu sukalbėti už ją maldą.

Atrodė, kad Ana labai norėtų uždrausti Džeinei išeiti, bet pastebėjusi godų Džordžo žmonos žvilgsnį prisiminė, kad bet koks kivirčas per kelias valandas bus išpūstas ir išpliurptas visiems rūmams.

— Žinoma, — maloniai atsakė ji. — Ar dar kuri nors dama nori eiti su Džeine, kol aš švęsiu su karaliumi?

Pasirinkti nebuvo sunku. Džeinė Seimur išėjo viena, o mes nuskubėjome per didžiąją menę į karaliaus apartamentus.

Henrikas pasitiko Aną griausmingai kvatodamas, aukštai iškėlė ją ir pabučiavo. Galėjai pagalvoti, kad jis niekada nebuvo ištikimas karalienės Katerinos mylimasis. Galėjai pagalvoti, kad mirė pikčiausias jo priešas, o ne moteris, kuri dvidešimt septynerius metus mylėjo taip ištikimai, kad mirė siųsdama jam palaiminimą. Henrikas skubiai pasišaukė ceremonmeisterį ir liepė nieko nelaukus surengti puotą su pramogomis ir šokiais. Anglijos dvaras turėjo pretekstą švęsti, nes vienatvėje mirė viena visiškai nekalta moteris, atskirta nuo savo dukters, palikta vyro. Ana ir Henrikas sugalvojo pasipuošti geltonai — linksmiausia iš saulėtų spalvų. Ispanijoje — tai karališko gedulo spalva, todėl ispanų ambasadoriaus laukia galvosūkis, kaip raportuoti apie dviprasmišką įžeidimą savo valdovui, Ispanijos imperatoriui.

Matydama džiaugsmu trykštančius monarchus, neįstengiau prisiversti šypsotis. Nusisukau ir pasukau durų link. Mane kažkas vienu pirštu sulaikė už alkūnės. Atsisukusi pamačiau dėdę.

— Tu pasiliksi, — tyliai ištarė jis.

— Tai šlykštu.

— Taip. Galbūt. Bet tu liksi.

Norėjau išsivaduoti, bet jis tvirtai mane laikė.

— Katerina buvo tavo sesers priešė, vadinasi, mūsų visų, vos mūsų nesutrypė, per plauką nelaimėjo.

— Nes buvo teisi, — atšoviau pašnibždomis. — Ir visi tai žinome.

Dėdė nuoširdžiai šypsojosi — išties buvo smagu matyti mano pasipiktinimą.

— Teisi ar ne, dabar ji mirusi, o tavo sesuo yra karalienė, ir niekas negali to paneigti. Ispanija neįsiverš, popiežius panaikins ekskomuniją. Katerina galėjo būti tik dingstis, jis mirė drauge. Mums tereikia, kad Ana susilauktų sūnaus. Todėl lik ir vaidink laimingą.

Paklusniai stypsojau šalia dėdės. Henrikas su Ana pasitraukė į lango nišą ir ėmė kažką šnekėtis. Jų suglaustos galvos ir skubi šneka niekam nepaliko abejonių, kad nišoje stovi du didžiausi bendrininkai. Pagalvojau, jog, matydama juos dabar, Džeinė Seimur suprastų, kad niekada nepajėgs nutraukti tos vienybės. Kai Henrikui reikėjo guvaus ir neskrupulingo proto balso, jis visuomet kreipdavosi į Aną. Džeinė išėjo melstis už mirusią karalienę, Ana pašoks ant jos kapo.

Dvaras, paliktas šėlti vienas, pakriko grupelėmis, poromis aptarti karalienės mirtį. Viljamas, iš kito menės galo pamatęs mane paniurusią prie dėdės, priėjo pareikšti į mane teisių.

— Ji liks čia, — atšovė dėdė. — Jokių išsisukinėjimų.

— Merė darys taip, kaip norės, — atkirto Viljamas. — Neleisiu, kad kas nors įsakinėtų.

Dėdė pakėlė antakius.

— Neįprasta žmonai.

— Man taip tinka, — atsakė Viljamas ir pasisukęs į mane pasiteiravo:

— Nori likti ar išeiti?

— Kol kas liksiu, — radau kompromisą, — bet nešoksiu. Tai būtų Katerinos atminties įžeidimas, ir aš jame nedalyvausiu.

Prie Viljamo šono išdygo Džeinė Parker.

— Kalbama, kad Kateriną nunuodijo, — išbėrė ji. — Princesę našlę. Sako, kad mirė staiga ir baisiuose skausmuose, lyg ko nors užvalgiusi. Kaip manote, kas galėjo tai padaryti?

Mes trys apgalvotai nesužiurome į karališką porą — vienintelius žmones pasaulyje, kuriems Katerinos mirtis buvo paranki.

— Tai šlykštus melas. Tavimi dėtas nedrįsčiau jo pakartoti, — patarė dėdė.

— Visi rūmai apie tai kalba, — išsigynė Džeinė. — Visi klausinėja: jeigu ji nunuodyta, tai kas kaltas?

— Tuomet atsakyk visiems, kad nebuvo nunuodyta, o mirė išsiliejus tulžiai, — atsakė mano dėdė. — Kaip kad moteris gali mirti nuo per ilgo liežuvio. Ypač jeigu šmeižia galingą giminę.

— Tai mano giminė, — priminė Džeinė.

— Vis pamirštu, — atšovė Hovardas. — Taip retai būni su Džordžu, taip mažai stengiesi mūsų naudai, kad visai pamirštu, kieno esi giminė.

Džeinė, neįstengusi atremti dėdės žvilgsnio ilgiau kaip sekundę, nuleido akis.

— Dažniau būčiau su Džordžu, jeigu jis nuolat nebūtų su savo seserimi, — tyliai atsakė ji.

— Mere? — dėdė tyčia apsimetė jos nesupratęs.

Džeinė pakėlė galvą.

— Su karaliene. Jie neišskiriami.

— Nes Džordžas žino, kad reikia tarnauti savo šeimai ir karalienei. Tau taip pat derėtų būti greta jos. Turi būti visiškai atsidavusi Džordžui.

— Nemanau, kad jam apskritai reikia atsidavusios moters, — atkirto ji. — Jeigu ne karalienė, tai jam moteris nerūpi. Būna arba su ja, arba su Frensiu Vestonu.

Suakmenėjau. Nedrįsau pažvelgti į Viljamą.

“Tavo pareiga būti jo pašonėje, nepaisant to, įsako ar ne, — kategoriškai pareiškė dėdė.

Jau maniau, kad Džeinė atsikirs, bet gudriai šyptelėjusi nuėjo.

Ana pasišaukė mane į savo kambarį likus valandai iki pietų ir iškart pastebėjo, kad nepasipuošiau geltonais drabužiais.

— Geriau paskubėk, — paragino.

— Aš nedalyvausiu.

Jau maniau, kad užsipuls mane, bet sesuo nusprendė nesipykti.

— Ką gi, puiku. Tik sakyk visiems, kad sergi. Nenoriu, kad visi uždavinėtų kvailus klausimus.

Ji įvertino save veidrodyje.

— Ar matyti? — paklausė Ana. — Su šiuo esu storesnė nei su kitais. Juk tai reiškia, kad kūdikis auga geriau, ar ne? Jis stiprus?

— Taip, — patikinau ją. — Atrodai puikiai.

Ana atsisėdo priešais veidrodį.

— Sušukuok plaukus. Niekas nemoka taip, kaip tu.

Nusegusi geltoną gobtuvą, suėmiau storus žvilgančius plaukus nuo pečių. Sesuo turėjo specialiai jai nukaltas dvejas sidabro šukas. Iššukavau vienomis, tada kitomis — kaip arklį. Ana atlošusi galvą mėgavosi.

— Jis bus stiprus, — ištarė ji. — Niekas nežino, kiek pastangų reikėjo pradėti šį kūdikį, Mere. Niekas niekada nesužinos.

Mano rankos staiga pasidarė sunkios, neklusnios. Mąsčiau, su kokiomis raganomis ji tarėsi, kokių burtų galėjo griebtis.

— Jis bus šaunus Anglijos princas, — tyliai pasakė ji, — nes nuvykau jo prie pat pragaro vartų. Tu niekada nesužinosi.

— Tai ir nepasakok, — atsakiau bailiai.

Ana nusijuokė.

— Na, taip. Trauk savo sijoną iš mano purvo, sesute. Bet dėl savo šalies padariau tai, apie ką net nesapnavai.

Prisiverčiau šukuoti ją toliau.

— Neabejoju, — atsakiau ramindama.

Valandėlę ji patylėjo, tada atsimerkė.

— Pajutau jį, — nustebusi tarė ji. — Mere, staiga pajutau jį.

— Ką pajutai?

— Štai. Pajutau. Pajutau kūdikį. Jis sujudėjo.

— Kur? Parodyk! — nekantriai sušukau.

Ji piktai pliaukštelėjo per kietai suveržtą korsetą.

— Čia! Čia! Pajutau... — Ana nutilo. Mačiau, kad jos veidas švyti kaip niekad anksčiau. — Ir vėl, — sušnibždėjo ji. — Kaip drugelis. Tai mano vaikas, jis pradeda judėti. Šlovė Viešpačiui, kad laukiuosi, kad kūdikis gyvas.

Sesuo pakilo nuo kėdės vis dar paleistais ant pečių plaukais.

— Bėk pranešti Džordžui.

Netgi žinodama, kokie jie artimi, nustebau.

— Džordžui?

— Tai yra, karaliui, — skubiai pasitaisė. — Pakviesk pas mane karalių.

Išlėkiau iš kambario į karaliaus apartamentus. Jis buvo rengiamas pietums, priimamajame su juo buvo pustuzinis vyrų. Aš padariau tūpsnį prie durų, ir karalius, mane pamatęs, patenkintas išsišiepė.

— O, kita Boleinų mergina! — tarė jis. — Švelnesnioji.

Keli vyrai suprunkštė.

— Karalienė maldauja jus tuojau pat pasirodyti, — tariau. — Ji turi jums gerų naujienų, kurių nenori slėpti.

Henrikas kilstelėjo šviesų antakį — paskutiniu metu elgėsi labai karališkai.

— Vadinasi, siunčia pasiuntinuką atvesti šuniuko?

Aš vėl nusilenkiau.

— Sere, su tokia naujiena man smagu atbėgti. Ir jūs skubėtumėte žinodami, kokia tai žinia.

Man už nugaros kažkas kažką sumurmėjo, karalius užsimetė auksinį apsiaustą ir paglostęs šermuonėlio rankogalį tarė:

— Tuomet eime, ledi Mere. Veskite nekantraujantį šunytį. Galite vestis, kur tik norite.

Lengvai uždėjau pirštus ant ištiestos jo rankos ir nesipriešinau, kai Henrikas prisitraukė mane artyn.

— Santuokinis gyvenimas jums į sveikatą, Mere, — intymiai sukuždėjo besileidžiant laiptais su didikų palyda. — Esate tokia pat daili, kaip būdama mano maža mylimoji.

Kai Henrikas imdavo meilintis, visuomet tapdavau budri.

— O, tai buvo seniai, — pradėjau atsargiai. — Bet jūsų prakilnybė dabar dukart toks princas, koks buvote anuomet.

Vos tik šie žodžiai išsprūdo, mintyse išvadinau save kvaile. Norėjau pagirti, kad jis dvigubai galingesnis ir gražesnis dabar, o man, žioplei, nuskambėjo taip, kad jis dabar dvigubai storesnis nei tada... nors tai buvo švenčiausia tiesa.

Karalius sustojo kaip įkastas ant trečio laiptelio nuo apačios. Norėjau kristi ant kelių. Nedrįsau pakelti į karalių galvos. Žinojau, kad pasaulyje nerastum kitos rūmų damos, kuri mokėtų taip nevykusiai išreikšti gražią mintį.

Išgirdau krioktelėjimą. Pašnairavusi į viršų su nepaprastu palengvėjimu įsitikinau, kad karalius springsta juoku.

— Ledi Mere, jūs išprotėjote? — paklausė.

Aš irgi bandžiau nusijuokti, kad atlėgtų įtampa.

— Atrodo, taip, jūsų prakilnybe, — atsakiau. — Tenorėjau pasakyti, kad tuomet tebuvote jaunuolis, o dabar esate karalius tarp princų. Bet išėjo...

Jis vėl nugriaudėjo juoku, o dvariškiai ant laiptų ištempė kaklus sužinoti, kas taip pralinksmino karalių ir kodėl aš juokiuosi nuraudusi iš gėdos.

Henrikas apglėbė mane per liemenį ir tvirtai suspaudė.

— Mere, dievinu jus, — tarė. — Esate geriausia iš Boleinų, nes niekas kitas nepriverčia manęs juoktis taip, kaip jūs. Nuveskite mane pas žmoną, kol nepasakėte ko nors, dėl ko turėčiau nukirsti jums galvą.

Išslydau iš valdovo glėbio ir lydima visos dvariškių svitos nuvedžiau jį į karalienės kambarius. Anos priimamajame nebuvo. Ji liko savo miegamajame. Pabeldžiau į duris ir pranešiau, kad atvyko karalius. Ji stovėjo palaidais plaukais, laikydama rankoje gobtuvą ir nežemiškai švytėdama.

Henrikas įėjo. Uždariusi duris, atsistojau prie jų, kad niekas negalėtų nugirsti. Tai buvo didingiausia Anos karjeros akimirka, norėjau, kad ji ramiai ja mėgautųsi. Juk galės pasakyti karaliui, kad laukiasi kūdikio ir pirmą kartą po Elžbietos pajuto įsčiose spurdantį vaikelį.

Viljamas, atėjęs į priimamąjį, pamatė mane priešais duris ir prasiskynė kelią pro minią.

Eini sargybą? — pasidomėjo. — Stovi sudėjusi rankas kaip turgaus boba, sauganti kibirą.

— Ana pasakys jam, kad laukiasi. Juk turi teisę kalbėti nebijodama, kad kokia prakeikta Seimur ims kaišioti snapą.

Viljamo pašonėje išdygo Džordžas.

— Pasakys jam?

— Kūdikis sujudėjo. — Žiūrėjau į brolį su šypsena, tikėdamasi, kad apsidžiaugs kaip aš. — Ji pajuto. Ir iškart nusiuntė pakviesti karalių.

Tikėjausi išvysti jo džiaugsmą, bet pastebėjau kai ką daugiau. Brolio veidu nuslinko šešėlis. Taip Džordžas atrodydavo padaręs kažką bloga. Kaltės šešėlis, šmėkštelėjęs jo akyse taip trumpai, jog nebuvau tikra, kad mačiau iš tikrųjų, tačiau iškart supratau, jog Džordžo sąžinė nešvari. Ar tik nebus Ana pasiėmusi brolį į bendrakeleivius, kai šio kūdikio Anglijos labui vyko prie pragaro vartų?

— Dieve, kas yra? Ką judu padarėte?

Džordžas iškart išsiviepė tuščia dvariškio šypsena.

— Nieko! Visiškai. Kokie jie bus laimingi! Kokios dienos! Katerina negyva, o įsčiose spurda naujas princas. Vivat Boleinai!

Viljamas šypsojosi jam.

— Jūsų giminė mane visuomet stebina gebėjimu visur matyti naudą, — mandagiai pastebėjo vyras.

— Kalbi apie džiūgavimą, kad karalienė mirė?

— Našlė princesė, — ištariau vienu balsu su Viljamu.

Džordžas išsišiepė.

— Aha. Ji. Aišku, kad švenčiame. Tavo bėda, Viljamai, kad neturi ambicijų. Nesupranti, kad gyvenime yra tik vienas tikslas.

— Ir koks gi? — susidomėjo Viljamas.

— Daugiau, — trumpai atsakė mano brolis. — Tiesiog daugiau visko. Bet ko...

Šaltas sausio dienas praleidome kartu su Ana. Kartu skaitėme, kortavome, klausėmės muzikos. Džordžas nesitraukė nuo Anos, buvo dėmesingas kaip paslaugus vyras, nešiojo jai gėrimus, kaišiojo po nugara pagalvėles, o ji dėl tokio dėmesio žydėjo. Anai ėmė patikti Katerinos draugija, todėl leisdavo mergaitei būti kartu su mumis. Mačiau, kaip duktė kruopščiai kartoja freilinų elgseną, pagaliau išmoko išdalinti kortas ar paimti liutnią taip pat grakščiai, kaip jos.

— Bus tikra Bolein, — patenkinta ištarė Ana. — Ačiū Dievui, kad ji turi mano, o ne tavo nosį.

— Dėkoju už tai kiekvieną vakarą, — atsakiau, nors sarkazmu seseriai niekada nebūsiu lygi.

— Galime paieškoti jai geros poros, — tęsė Ana. — Kaip mano dukterėčia, bus nebloga partija. Tuo susidomės net pats karalius.

— Nenoriu kol kas mergaitės tekinti, ir dar prieš jos valią, — atsakiau.

Ana nusijuokė.

— Ji Boleinų mergaitė, privalo ištekėti taip, kaip patogiau giminei.

— Ji mano mergaitė, — atšoviau. — Neleisiu, kad būtų parduota tam, kuris siūlo daugiausia. Gali sužieduoti savo Elžbietą lopšyje, tai tavo teisė. Vieną dieną ji taps princese. O mano vaikai galės pabūti vaikais prieš tuokdamiesi.

Ana nusileisdama linktelėjo.

— Tačiau tavo sūnus priklauso man, — tuoj pat sudavė smūgį.

Sugriežiau dantimis.

— Niekada to nepamiršau, — atsakiau tyliai.

Oras buvo labai puikus. Kiekvieną rytą žolę rasdavome pražilusią nuo šerkšno, šunys, dumdami per parką į girią, uodė stiprų elnių kvapą. Arkliams buvo sunku lėkti. Henrikas du tris kartus per dieną keisdavo žirgą, suplukęs po storu žieminiu apsiaustu, nekantriai laukdamas, kol arklininkas atves tvirtą nekantraujantį ristūną. Jodinėjo kaip jaunuolis, nes vėl jautėsi jaunas vyras, galintis pradėti sūnų su gražia žmona. Katerinos nebėra, galima pamiršti apie jos egzistavimą. Ana nešioja jo vaiką ir sugrąžino pasitikėjimą savimi. Dievas šypsosi Henrikui, kaip ir turėtų šypsotis. Kai karalienė mirė, šalyje ramu, nebėra grėsmės, kad užpuls Ispanija. Kad jo sprendimas buvo teisingas, liudija rezultatas. Kadangi šalyje ramu ir Ana pastojo, vadinasi, Viešpats perėjo Henriko pusėn ir nusigręžė nuo popiežiaus ir Ispanijos imperatoriaus. Žinodamas, kad jiedu su Dievu vienoje pusėje, Henrikas jautėsi laimingas.

Ana buvo patenkinta. Niekada anksčiau nesijautė taip prisijaukinusi pasaulio. Katerina buvo jos varžovė, šešėlinė karalienė, kuri menkino jos žingsnius į sostą, — dabar jos nebėra. Katerinos duktė kėsinosi atimti iš Anos vaikų teisę valdyti karalystę, dabar priversta perleisti paveldėjimo teisę ir tapti antrąja, o Anos dukteriai Elžbietai ištikimybę prisiekė kiekvienas Anglijos vyras, moteris ir vaikas. Atsisakę tą padaryti, smirsta Taueryje arba jau paliko galvas ant ešafoto. O svarbiausia, kad Anos kūdikis stiprus ir sparčiai auga jos pilve.

Henrikas paskelbė rengiąs riterių turnyrą ir pakvietė kiekvieną vyrą, kuris drįsta juo vadintis, ištraukti šarvus, sėsti ant žirgo ir įrašyti vardą į sąrašą. Pats karalius taip pat panoro varžytis, nes su jaunyste grįžo ir iššūkių troškimas. Viljamas, bambantis dėl išlaidų, pasiskolino šarvus iš kito nuskurdusio riterio ir pirmąją turnyro dieną jojo saugodamas savo žirgą. Nors išsilaikė balne, bet nugalėtoju buvo paskelbtas priešininkas.

— O, dangau, ištekėjau už bailio, — burbtelėjau, kai Viljamas atėjo ieškoti manęs damų palapinėje. Ana sėdėjo po stogu, o mes visos, susisupusios į kailinius, trypčiojome už jos.

— Telaimina dangus už tai, ką turi, — atsakė jis. — Man pavyko išsaugoti savo žirgą be menkiausio įdrėskimo, tai svarbiau negu nešioti didvyrio vardą.

— Tu prasčiokas, — pasakiau šypsodamasi.

Jis apkabino ranka mano liemenį ir pritraukęs pakštelėjo.

— Ir mano skonis prasčiokiškas, — sušnibždėjo, — nes aš myliu savo žmoną, mėgstu taiką ir ramybę, džiaugiuosi ūkiu ir nežinau nieko skaniau už griežinėlį kumpio ir riekę duonos.

Prisiglaudžiau prie Viljamo.

— Nori keliauti namo?

— Kai tu galėsi, — taikiai atsakė jis. — Kai gims Anos kūdikis, ir ji leis mums išvykti.

Karalius varžėsi pirmąją dieną ir išsilaikė iki antrosios dienos. Ana būtų norėjusi stebėti turnyrą, bet ryte negalavo ir pažadėjo pasirodyti apie vidurdienį. Įsakė man ir kitoms damoms sėdėti su ja. Kitos išjojo į areną, o su jomis ir didikai, kai kurie jau užsidėję šarvus.

— Džordžas pasirūpins Seimurais, — tarė Ana, žiūrėdama pro langą.

— O karaliaus galvoje tik turnyras, — pridūriau aš. — Užvis labiau jam patinka laimėti.

Rytą mes ramiai praleidome jos kambaryje. Ji buvo vėl ištiesusi siuvinėti altoriaus paveikslą, aš dygsniavau stambų nuobodų žolės lopą, o ji kitame gale siuvinėjo Dievo Motiną. Tarp mūsų buvo ilga apreiškimų atkarpa: šventieji keliauja į dangų, velniai garma į pragarą. Staiga už lango išgirdau triukšmą. Į rūmus šuoliavo raitelis.

— Kas nutiko? — Ana pakėlė galvą nuo siuvinio.

Aš atsiklaupiau ant palangės pažiūrėti žemyn.

— Kažkoks beprotis lekia į arklidės kiemą. Įdomu, kas...

Prikandau liežuvį. Iš arklidžių kiemo išlėkė dviejų tvirtų arklių traukiamas karaliaus palankinas.

— Kas yra? — paklausė Ana man už nugaros.

— Nieko, — atsakiau galvodama apie jos kūdikį. — Nieko tokio.

Ji atsistojo ir pažvelgė man per petį, bet karališkų neštuvų nebebuvo matyti.

— Kažkas atjojo į arklides, — tariau. — Gal karaliaus žirgas pametė pasagą. Juk žinai, kad net akimirkai nemėgsta išlipti iš balno.

Ji linktelėjo, bet nepasitraukė, stovėjo parimusi man į petį ir žvelgė į kelią.

— Ten dėdė Hovardas.

Keliu į rūmus, į arklides judėjo dėdės svita su jo vėliava.

Ana grįžo į savo vietą. Netrukus pokštelėjo rūmų durys, ir išgirdome laiptinėje aidinčius dėdės ir jo vyrų žingsnius. Ana pakėlė galvą ir klausiamai pasižiūrėjo į įžengusį dėdę. Dėdė Hovardas nusilenkė. Mane įspėjo tas jo nusilenkimas, žemesnis nei paprastai. Ana, paleidusi iš rankų siuvinį, atsistojo, viena ranka prisidengė burną, kitą priglaudė prie atlaisvinto korseto.

— Dėde?

— Apgailestaudamas turiu pranešti, kad jo didenybė nukrito nuo arklio.

— Jis sužeistas?

— Labai.

Ana išbalo ir susverdėjo.

— Mums reikia ruoštis, — griežtai tarė dėdė.

Pasodinusi Aną ant kėdės pažvelgiau į jį.

— Kam ruoštis?

— Jeigu Henrikas negyvas, turime apsaugoti Londoną ir Šiaurę. Ana turi parašyti įsakymą. Kol sušauksime Tarybą, ji taps regente. Aš jai atstovausiu.

— Negyvas? — pakartojo Ana.

— Jeigu karalius negyvas, mūsų pareiga išlaikyti šalį nedalomą, — pakartojo dėdė. — Praeis daug laiko, kol kūdikis tavo pilve išaugs į vyrą. Turime parengti planą. Turime būti pasiruošę ginti šalį. Jeigu Henrikas negyvas...

— Negyvas, — pakartojo ji vėl.

Dėdė Hovardas pažvelgė į mane.

— Sesuo tau paaiškins. Negalime gaišti laiko. Turime apsaugoti karalystę.

Anos veidas buvo be jokios išraiškos, bejausmis kaip jos vyro. Ji negalėjo įsivaizduoti pasaulio be Henriko. Buvo nepajėgi padaryti tą, ką liepė dėdė, juolab rūpintis karalystės, kuri neturi valdovo, saugumu.

— Aš tą padarysiu, — susigriebiau. — Parašysiu ir pasirašysiu. Negalite jos prašyti, dėde Hovardai. Jos negalima jaudinti, Ana turi galvoti apie kūdikį. Mūsų rašysena panaši, jau ir anksčiau esame rašiusios viena už kitą. Galiu parašyti jos vardu ir pasirašyti.

Dėdė pralinksmėjo. Viena Bolein ar kita — koks jam skirtumas. Dėdė pritraukė suolelį prie rašymo stalelio.

— Pradėk, — įsakė: — „Kaip jums žinoma...”

Ana sėdėjo atsilošusi krėsle, viena ranka susiėmusi už pilvo, kitą prispaudusi prie burnos ir spoksojo per langą. Kuo ilgiau jai teks laukti, tuo prastesnė karaliaus būklė. Vyras, tik iškritęs iš balno, būtų atgabentas skubiai, o žmogų, kuris galynėjasi su mirtimi, gabena atsargiau. Kol karalienė laukė įsmeigusi akis į kiemo arką, supratau, jog mūsų saugumas ir visos garantijos žlunga. Jeigu karalius mirs, visiems galas. Šalį išdraskys lordai, sugalvoję kardu atsiriekti sau gabalą. Bus taip, kaip buvo prie šalį suvienijant Henriko tėvui: Jorkas prieš Lankasterį — visi kas sau. Kai kiekvieną grafystę valdys savas valdovas ir nebus tikro karaliaus, kuriam kiti galėtų nusilenkti, šalis taps nevaldoma...

Ana atsigręžė į kambarį ir pažvelgė į mano išsigandusį veidą, palinkusį prie jos pareiškimo tapti regente, kol užaugs dukra Elžbieta.

— Negyvas? — dar kartą pasiteiravo manęs.

Pakilau nuo stalelio ir suėmiau seserį už ledinių rankų.

— Dėl Dievo, ne.

Karalių įnešė taip lėtai, lyg neštų ne neštuvus, o karstą. Džordžas ėjo priekyje, Viljamas ir kiti turnyrui išsipustę vyrai šiurpioje tyloje žingsniavo pridurmui.

Ana sudejavo ir sukniubo ant grindų, ant plataus savo sijono. Viena tarnaitė spėjo ją sugauti. Nunešę į miegamąjį paguldėme ir išsiuntėme pažą atnešti vyno su žolelėmis bei pakviesti gydytoją. Atvarsčiau sesers korsetą ir paglosčiau pilvą mintyse melsdama, kad kūdikiui nieko nenutiktų.

Vynu nešina pasirodė mūsų motina. Žvilgtelėjusi į išblyškusią Aną, mėginančią atsisėsti, griežtai sudraudė:

— Gulėk ramiai. Nori viską sugadinti?

— Henrikas? — paklausė Ana.

— Jis atsigavo, — sumelavo motina. — Smarkiai susitrenkė, bet yra gyvas.

Akies kampeliu stebėjau, kaip dėdė persižegnoja ir tyliai meldžiasi. Niekada nebuvau mačiusi, kad tas rūstus vyras šauktųsi kieno nors pagalbos. Pro duris galvą kyštelėjo mano duktė Katerina — buvo pašaukta laikyti vyno taurę prie Anos lūpų.

— Ateik baigti regentystės laišką, — pusbalsiu pakvietė mane dėdė. — Tai užvis svarbiausia.

Pasižiūrėjau į seserį ir nenoromis grįžusi į priimamąjį paėmiau plunksną. Parašėme tris laiškus — Sostinei, Šiaurei ir parlamentui, — ir visus tris, nespėjus pasirodyti gydytojui su pora žolininkių, pasirašiau Anos, Anglijos karalienės vardu. Nulenkusi galvą, pasauliui byrant į šipulius, pasirašinėdama už Anglijos karalienę, erzinau likimą.

Atsivėrė durys ir pasirodė nustėręs Džordžas.

— Kaip Ana? — paklausė jis.

— Nualpo, — atsakiau. — O karalius?

— Klejoja, — sukuždėjo jis. — Nežino, kur esąs. Prašo pakviesti Kateriną.

— Kateriną? — pakartojo dėdė instinktyviai, kaip karys traukiantis kalaviją. — Henrikas šaukiasi jos?

— Jis nesusivokia, kur yra. Jam atrodo, kad prieš daugelį metų yra išmestas iš balno.

— Abu eikite pas jį, — įsakė dėdė. — Ir pasistenkite nutildyti. Negalima leisti, kad minėtų jos vardą. Negalima leisti, kad šauktųsi Katerinos savo mirties patale, nes jeigu tai išaiškėtų, Elžbieta turės perleisti sostą Marijai.

Džordžas linktelėjęs nusivedė mane į didžiąją menę. Tarnai, bijodami suklupti, nunešė karalių laiptais. Karalius buvo velniškai sunkus ir niekaip nenorėjo gulėti ramiai. Vyrai paguldė neštuvus ant dviejų sustumtų stalų, o Henrikas muistėsi, vartėsi ant jų. Džordžas praskynė pro susirūpinusių vyrų ratą man kelią, ir valdovas mane pastebėjo.. Pažinęs mano veidą, Henrikas primerkė mėlynas akis.

— Aš nuvirtau, Mere, — berniūkščio balsu šaukėsi pagalbos.

— Vargšelis. — Priėjau artyn, paėmiau jo ranką ir uždėjau sau prie širdies. — Ar skauda?

— Viską, — tarė užsimerkdamas.

Gydytojas, prisiartinęs man iš nugaros, pašnibždėjo: „Paklauskite, ar gali pajudinti pėdas ir pirštus, ar jaučia visas kūno dalis.”

— Ar galite pakrutinti pėdas, Henrikai?

Visi pamatėme, kaip sujuda jo auliniai.

— Taip.

— O pirštus?

Pajutau, kaip stipriau suspaudžia mano ranką.

— Aha.

— Ar sopa viduje, mano meile? Ar skauda pilvą?

Karalius papurtė galvą.

— Viską skauda.

Atsisukau į gydytoją.

— Reikia uždėti dėlių.

— Nors nežinote, kur sužeistas?

— Galbūt kraujuoja viduje.

— Leiskite man pamiegoti, — tyliai ištarė Henrikas. — Likite su manim, Mere.

Aš nusigręžiau nuo daktaro į karalių. Jo veidas atrodė daug jaunesnis, tylus ir mieguistas, beveik priminė jaunąjį princą, kurį kadaise dievinau. Gulint ant nugaros jo žandai nebeatrodė tokie putlūs, išryškėjo griežta smakro linija. Šitas vyras vienintelis gali išsaugoti šalies vienybę. Be jo mes žlugę. Ne tik Hovardai, ne tik Boleinai, bet ir kiekvienos parapijos vyrai, moterys ir vaikai. Niekas kitas neuždraus lordams siekti nusitverti karūną. Į sostą pretendavo keturi paveldėtojai: princesė Marija, mano dukterėčia Elžbieta, mano sūnus Henris ir pavainikis Henrikas Fitsrojus. Bažnyčioje ir taip sujudimas: užteks ispanų imperatoriui arba Prancūzijos karaliui išgauti iš popiežiaus leidimą atstatyti tvarką, ir mes jų niekada nebenusikratysime.

— Ar jums bus geriau, jeigu pailsėsite? — paklausiau.

Karalius atmerkė mėlynas akis ir nusišypsojo.

— O, taip, — atsakė vos girdimai.

— Ar pagulėsite ramiai, kol nunešime į jūsų lovą?

Jis linktelėjo.

— Laikykite mane už rankos.

Atsigręžiau į daktarą.

— Tai gal nuneškime ir duokime pailsėti? — pasiūliau.

Gydytojas atrodė išsigandęs. Anglijos ateitis buvo jo rankose.

— Manau, reikėtų, — neužtikrintai išlemeno jis.

— Na, karalius juk negali čia miegoti, — pastebėjau.

Džordžas išėjo į priekį, atrinko šešis tvirčiausius vyrus ir sustatė juos apie neštuvus.

— Tu, Mere, laikyk už rankos ir stenkis, kad jis nesiblaškytų. Visi kiti pakelsime, kai duosiu ženklą, ir lipsime laiptais. Aikštelėje pailsėsime, o tada kilsime toliau. Vienas, du, trys — keliam!

Vyrai stengėsi nešti lygiai. Ėjau šalia neštuvų, karalius įsikibęs laikėsi mano rankos. Vyrai suderino žingsnį ir koja už kojos pakilo į karaliaus apartamentus. Kažkas bėgo priekyje ir atvėrinėjo duris į jo priimamąjį, po to — į miegamąjį. Leisdami neštuvus ant lovos krestelėjo taip, kad karalius sustaugė iš skausmo. Tada reikėjo kažkaip nukelti valdovą nuo neštuvų. Vyrams neliko nieko kita, kaip ropštis ant lovos ir pakelti jį už pečių ir kojų, kol kiti traukė neštuvus iš po jo.

Stebėjau gydytojo veidą tos procedūros metu ir supratau: jeigu karalius kraujuoja iš vidaus, visiškai jį pribaigėme. Henrikas sukriokė iš skausmo. Pagalvojau, kad tai paskutinis jo atodūsis, už kurį būsime atsakingi, bet staiga valdovas atsimerkė ir pažvelgė į mane.

— Katerina? — paklausė.

Vyrai aplink prietaringai sušnypštė. Dirstelėjau į brolį.

— Lauk, — įsakė jis. — Visi išeikite.

Prie jo prisiartino Frensis Vestonas ir kažką tyliai pakuždėjo į ausį. Džordžas įdėmiai išklausė ir dėkodamas palietė sero Frensio ranką.

— Karalienės įsakymu jo didenybė turi būti paliktas su gydytojais, jo brangia svaine ir manimi, — paskelbė Džordžas. — Likusieji galite palaukti už durų.

Didikai nenoriai išėjo iš kambario. Girdėjau, kaip priimamajame dėdė garsiai paskelbia: jeigu karalius liks suluošintas, tai karalienė taps princesės Elžbietos regente ir kad niekam nereikia priminti, jog visi asmeniškai prisiekė ištikimybę princesei Elžbietai, vienintelei jo parinktai ir teisėtai įpėdinei.

— Katerina? — dar kartą pasaukė karalius žvelgdamas į mane.

— Ne, čia aš, Merė, — švelniai atsiliepiau. — Buvusi Merė Bolein. Dabar Merė Staford.

Jis netvirtai paėmė mano ranką ir priglaudė prie lūpų.

— Mano meile, — ištarė, ir nė vienas iš mūsų nesuprato, į kurią savo meilę karalius kreipiasi: karalienę, kuri mirė jį mylėdama, karalienę, kuri sunegalavo iš baimės tuose pačiuose rūmuose, ar mane, merginą, kurią kadaise mylėjo.

— Pamiegosite? — paklausiau susirūpinusi.

Jo akys buvo stiklinės kaip girtuoklio.

— Miegoti. Taip, — suvapėjo.

— Pasėdėsiu prie jūsų.

Džordžas atnešė kėdę, o aš, neištraukdama rankos, atsisėdau prie karaliaus lovos.

— Melsk Dievo, kad jis atsibustų, — tarė brolis, žiūrėdamas į vaškinį valdovo veidą ir neramiai po vokais judančias akis.

— Amen, — ištariau. — Amen.

Prasėdėjome iki pavakarės. Gydytojai — kojūgaly, mes su Džordžu — lovos gale, motina su tėvu tai ateidavo, tai vėl išeidavo, o dėdė kažkur rezgė sąmokslus.

Henrikas plūdo prakaitu. Vienas gydytojas priėjo nutraukti apkloto ir staiga susirūpino. Ant storos karaliaus blauzdos, kuri buvo sužeista per turnyrą prieš daug metų, išryškėjo tamsi kraujo ir pūlių dėmė. Žaizda, kuri niekada tinkamai nesugijo, vėl atsivėrė.

— Reikia uždėti dėlių, — pareiškė Džordžas. — Kad iščiulptų nuodus.

— Negalėsiu į tai žiūrėti, — prisipažinau.

— Eik pasėdėti prie lango, tik nedrįsk nualpti, — šiurkščiai atsiliepė jis. — Pakviesiu, kai jas nuims. Galėsi vėl atsisėsti prie lovos.

Likau prie lango, prisiverčiau nesigręžioti ir neklausyti, kaip subarška puodai gydytojams dedant dėles ant karaliaus kojos ir leidžiant čiulpti kraują iš praplėštos žaizdos. Po to Džordžas pašaukė: „Ateik prie jo, nieko nematyti”. Sugrįžau į savo vietą lovos gale ir vėl atsitraukiau tik tuomet, kai pripampusias dėles reikėjo nuimti.

Po pietų laikiau karaliaus ranką ir glosčiau ją kaip sergantį šunį. Staiga jis sugriebė mane ir atmerkęs blaivias akis ištarė: „Po paraliais, man skauda visą kūną.”

— Jūs nukritote nuo arklio, — tariau bandydama išsiaiškinti, ar žino kur esąs.

— Žinau, — atsakė Henrikas, — tik neprisimenu, kad būčiau grįžęs i rūmus.

— Mes įnešėme, — iš lango nišos į priekį išėjo Džordžas. — Užnešėme jus laiptais. Norėjote, kad Merė liktų šalia.

Henrikas nustebęs šyptelėjo.

— Tikrai?

— Buvote kaip nesavas, — paaiškinau. — Klejojote. Ačiū Dievui, kad vėl viskas gerai.

— Perduosiu žinią karalienei.

Džordžas liepė vienam sargybiniui pasakyti, kad karalius pabudo ir vėl jaučiasi gerai.

Henrikas nusikvatojo.

— Jus visus turbūt šaltas prakaitas išpylė! — karalius norėjo lovoje pasislinkti, bet staiga suriko iš skausmo. — Kad tave galas! Mano koja.

— Atsivėrė jūsų žaizda, — pasakiau. — Buvo uždėję ant jos dėlių.

— Dėlės. Jai reikia karšto kompreso. Katerina moka padaryti, paklauskite jos... — Ir Henrikas prikando lūpą. — Kas nors juk turi žinoti, kaip su ja elgtis, — baigė jis. — Dėl Dievo, juk kas nors žino to kompreso receptą...

— Ilgai tylėjęs paprašė: — Duokite man vyno.

Pribėgo pažas su taure, ir Džordžas priglaudė ją prie karaliaus lūpų. Henrikas ištuštino. Žandai vėl įraudo, o dėmesys nukrypo į mane.

— Tai kas žengė pirmą žingsnį? — paklausė smalsiai. — Seimuras, Hovardas ar Persis? Kuris iš jų norėjo pašildyti mano karūną, pasivadinęs regentu, kol užaugs mano duktė?

Džordžas per daug gerai pažinojo monarchą, kad galėtų nuleisti tai juokais.

— Visas dvaras puolė ant kelių, — atsakė jis. — Niekas negalvojo apie nieką daugiau, tik apie jūsų sveikatą.

Netikėdamas nė vienu žodžiu, Henrikas linktelėjo.

— Eisiu pranešiu dvariškiams, — tarė Džordžas. — Užsakys padėkos mišias. Buvome siaubingai išsigandę.

— Duokite dar vyno, — niūriai tarė Henrikas. — Skauda taip, lyg būtų lūžę visi kaulai.

— Man jus palikti? — paklausiau.

— Likite, — nerūpestingai atsiliepė karalius. — Tik pakelkite šitas pagalves man už nugaros. Kai taip guliu, man traukia nugarą. Koks kvailys paguldė taip žemai?

Prisiminiau, kaip kėlėme jį iš neštuvų ant lovos.

— Bijojome jus pajudinti.

— Bailios vištos, kai gaidžio nėra žalia, — patenkintas ištarė jis.

— Ačiū Dievui, kad jūs likote šalia.

— Taip, — sutiko jis laimingas. — Hovardams ir Boleinams būtų riesta, jeigu šiandien būčiau miręs. Kildami į viršų atradote daug priešų, kurie džiaugsis matydami, kaip ritatės žemyn.

— Galvojau tik apie jūsų šviesybę, — atsakiau apdairiai.

— Tik ar jie įvykdytų mano norą ir pasodintų į sostą Elžbietą? — staiga griežtai paklausė Henrikas. — Manau, jūs, Hovardai, jau turite savą įpėdinį? O kaip kiti?

Mūsų žvilgsniai susidūrė.

— Aš nežinau.

— Jeigu po manęs nebus jokio princo, tos priesaikos gali likti neįvykdytos. Manai, jie būtų ištikimi princesei?

Papurčiau galvą.

— Nežinau. Negaliu atsakyti. Netgi nebuvau su kitais dvariškiais, visą laiką praleidau čia, stebėdama jus.

— Jūs liktumėte atsidavę Elžbietai, — nutarė Henrikas. — Manau, regente būtų tapusi Ana, už kurios nugaros stovėtų jūsų dėdė. Hovardas, netiesiogiai valdantis Angliją. O tada po vienos moters ateitų kita, taip pat kontroliuojama Hovardo, — papurtė rūškaną veidą. — Ana turi pagimdyti man sūnų.

Karaliaus smilkinyje ėmė tvinksėti kraujagyslė. Jis prispaudė delną prie galvos, lyg norėtų išstumti skausmą.

— Aš vėl atsigulsiu, — nutarė. — Patraukite tas prakeiktas pagalves. Per skausmą beveik nieko nematau. Hovardų mergina — regentė, po jos — kita Hovard. Tai reiškia katastrofą, ne daugiau. Šįkart ji privalo pagimdyti man sūnų.

Atsidarė durys, ir į miegamąjį įžengė Ana. Ji tebebuvo išblyškusi. Lėtai priėjusi prie Henriko lovos ir paėmė jį už rankos. Karaliaus akys, primerktos nuo skausmo, įdėmiai tyrė jos baltą veidą.

— Maniau, kad mirsite, — tiesiai ištarė ji.

— O ką jūs būtumėte dariusi?

— Kaip Anglijos karalienė, būčiau pasistengusi padaryti viską, — atšovė ji. Ji kalbėjo uždėjusi ranką sau ant pilvo.

Henrikas uždėjo savo plaštaką ant jos rankos.

— Būtų geriau, kad nešiotumėte čia sūnų, ponia, — šaltai atsakė jis. — Manau, jūsų pastangų būti Anglijos karaliene neužtektų. Man reikia berniuko, kad išlaikytų šią šalį nedalomą. Princesė Elžbieta ir suktas jūsų dėdė nėra tas, ką norėčiau palikti po savo mirties.

— Noriu, kad prisiektumėte, jog daugiau niekada nedalyvausite riterių turnyruose, — aistringai sušuko Ana.

Karalius nusigręžė.

— Leiskite pailsėti, — pasakė. — Jūs, su savo priesaikomis ir pažadais. Padėk Dieve, pamaniau, kai mečiau karalienę, ir tikėjau, jog gausiu geriau.

Tai buvo atšiauriausias susidūrimas, kokį buvo tekę tarp jų matyti. Ana net nesiginčijo. Buvo išbalusi kaip jis. Abu priminė vaiduoklius, leisgyvius iš baimės žmones. Tai, kas vėl galėjo juos meiliai suartinti, abiem tapo priminimu, kaip netvirtai jie stovi šioje žemėje. Ana padarė reveransą ant lovos tysančiam storuliui ir išėjo iš kambario. Ėjo lėtai, lyg nešdama sunkią naštą, ir prie durų stabtelėjo.

Man žiūrint Ana persimainė. Galva pakilo, lūpose pasirodė šypsnys. Pečiai išsitiesė, ji kilstelėjo it šokėja užgrojus muzikai. Kai sargybinis atlapojo duris, ji išėjo į šurmuliuojančią menę su dėkingumu veide visiems pranešti, kad karalius jaučiasi puikiai ir netgi pajuokavo su ja apie šį atsitikimą, sakė dalyvausiąs turnyre, kai tik pajėgs, ir kad jie galį nesirūpinti.

Sveikdamas po traumos karalius buvo tylus ir susimąstęs. Kūno skausmai priminė apie amžių. Iš žaizdos kojoje tekėjo kraujas ir geltoni pūliai, teko vaikščioti nuolat aptvarstyta kulkšnimi, o atsisėdus užkelti ją ant pakojo. Henrikas, visad taip didžiavęsis stipriomis kojomis ir tvirtu stotu, jautėsi pažemintas, kad turi kasdien taikstytis su savo luošumu. Dabar eidamas šlubčiojo, o ant blauzdos buvo matyti išsišovusi tvarsčių juosta. Blogiausia, kad dvokė kaip prišnerkštas vištos narvelis. Henrikas, auksinis Anglijos princas, pripažintas dailiausiu vyru Europoje, jautė artėjančią senatvę: bus raišas, iškamuotas skausmo ir dvoks kaip apkiautęs vienuolis.

Ana nepajėgė jo suprasti.

— Dėl Dievo, vyre, džiaukitės! — metė ji karaliui. — Juk pavyko išsisukti iš giltinės nagų, ko dar norite?

— Abu išsisukome, — atsiliepė jis. — Nes kas būtų jums, jeigu manęs neliktų?

— Būtų visai neblogai.

— Manau, visiems būtų neblogai. Jeigu man tektų mirti, jūs ir jūsų giminė užimtų sostą jam dar neatvėsus.

Ana galėjo prikąsti liežuvį, bet jau buvo įpratusi išdėti viską, kas ant seilės.

— Suprasti tai kaip įžeidimą? — griežtai paklausė ji. — Kuo nors kaltinate visiškai atsidavusią mūsų giminę?

Dvariškiai, susiruošę pietauti didžiojoje menėje, pritilo ir įtempė ausis.

— Hovardai pirmiausia ištikimi sau, o tik tada — karaliui, — atšovė Henrikas.

Pastebėjau, kaip seras Džonas Seimuras kilsteli galvą ir slapčia nusišypso.

— Mano šeima guldo galvas jums tarnaudami, — sušuko Ana.

— Tave ir seserį tai tikrai paguldė, — kaip botagas įsikišo karaliaus juokdarys, ir menėje nugriaudėjo juokas. Išraudusi pažvelgiau į Viljamą. Pamačiau, kad jo ranka atsidūrė ten, kur kabo kalavijas, tačiau beviltiška pulti kvailį, ypač kai jis pralinksmina karalių.

Henrikas ištiesė ranką ir draugiškai paplojo per Anos pilvą.

— Su geru tikslu, — tarė jis. Ana irzliai nustūmė jo ranką. Akimirksnį pamiršęs gerą nuotaiką, karalius suakmenėjo.

— Aš ne arklys, — kirto ji. — Nenoriu, kad taip plekšnotumėte.

— O, ne, — atsiliepė karalius. — Jeigu turėčiau tokiu charakterio žirgą, sušerčiau jį šunims.

— Geriau jau sėstumėte ant tokios kumelės ir išjodinėtumėte, — kviesdama paprieštaravo Ana.

Tikėjomės, kad jis karštai atsilieps į kvietimą. Tyla užsitęsė. Anos šypsena sustingo.

— Kai kurių kumelių neverta išjodinėti, — tyliai atsakė valdovas.

Jį galėjo išgirsti tik arčiausiai pakylos sėdėję žmonės. Ana išbalo, tada akimirksniu pakreipė galvą ir užkrečiamai nusikvatojo — lyg karalius būtų pasakęs kažką nepaprastai juokinga. Dauguma dvariškių sėdėjo nuleidę galvas ir apsimetė, kad šnekasi su kaimynais. Jos akys pro mane nukrypo į Džordžą, o tas pažvelgė į seserį sulaikydamas jos žvilgsnį sekundę taip aiškiai, lyg ranka.

— Dar vyno, mano vyre? — nė nevirptelėjusiu balsu paklausė Ana, o kai monarchų taurės buvo pripildytos, puota prasidėjo.

Henrikas sėdėjo paniuręs visų pietų metu. Nuotaikos nepakėlė net šokiai ir muzika, nors valgė ir gėrė daugiau nei įprastai. Tada pakilo ir nukrypavo tarp žmonių, vienur sustodamas persimesti žodžiu, kitur stabteldamas išklausyti nusilenkusį ir kažko prašantį poną. Priėjęs prie mūsų stalo, kur sėdėjo visos freilinos, sustojo tarp manęs ir Džeinės Seimur. Abi pakilome. Karalius pažvelgė į Džeinę, kuri nusilenkė jam nepakeldama galvos, bet šypsodamasi.

— Aš pavargau, panele Seimur, — tarė karalius. — Norėčiau, kad būtume Vulfhole ir paruoštumėte savo daržo žolelių kompresą.

Ji išsitiesė ir kuo mieliausiai nusišypsojo.

— Aš to irgi labai norėčiau, — atsakė. — Padaryčiau bet ką, kad tik jūsų didenybė pailsėtų ir sumažėtų skausmai.

Henrikas, kurį pažinojau, vien norėdamas pajuokauti būtų perklausęs: „Bet ką?”. Bet šitas karalius atitraukė nuo stalo kėdę sau ir parodė mums, kad atsisėstume iš šonų.

— Galite išgydyti mėlynes ir guzus, o ne amžių, — tarė jis. — Man keturiasdešimt penkeri, savo amžių jaučiu kaip niekada anksčiau.

— Taip yra tik dėl to nelaimingo atsitikimo, — sučiulbo Džeinė ramiu, lyg kubiliukan lašantis pienas balsu. — Suprantama, kad jaučiatės nesveikas ir pavargęs. Nuolatinis rūpestis dėl šalies saugumo turėtų išsekinti. Žinau, kad galvojate apie tai dieną ir naktį.

— Puikus būtų palikimas, jeigu turėčiau sūnų, kuriam galėčiau jį perduoti, — liūdnai atsakė karalius. Abu pažvelgė karalienės pusėn. Ana, kibirkščiuojanti ir susierzinusi, žiūrėjo į juos.

— Duok Dieve, kad karalienė šį kartą susilauktų sūnaus, — maloniai ištarė Džeinė.

— Ar tikrai meldžiatės už mane, Džeine? — paklausė karalius labai tyliai.

Mergina nusišypsojo.

— Mano pareiga melstis už savo karalių.

— Ar pasimelsite už mane šį vakarą? — paklausė jis dar tyliau. — Kai negalėsiu sumerkti akių, kai gels kiekvieną kūno kaulelį, kai bus baugu, norėčiau, kad pasimelstumėte už mane.

— Melsiuos, — atsakė ji. — Jausitės taip, lyg stovėčiau kambaryje, šalia jūsų, uždėjusi ranką ant galvos, kad padėčiau užmigti.

Prikandau lūpą. Prie kito stalo pamačiau išplėtusią akis Kateriną, kuri bandė perprasti naują flirtavimo formą, atliekamą saldaus pamaldumo tonu. Karalius atsistojo krioktelėjęs iš skausmo.

— Ranką, — įsakė jis per petį.

Pustuzinis vyrų varžėsi dėl garbės padėti jo didenybei pasiekti sostą ant paaukštinimo. Henrikas nustūmė į šoną mano brolį Džordžą ir pasirinko Džeinės brolį. Ana, Džordžas ir aš tylėdami žiūrėjome, kaip Seimuras padėjo karaliui užlipti į sostą.

— Aš ją nužudysiu, — rūsčiai ištarė Ana.

Gulėjau išsitiesusi ant jos lovos, pasirėmusi viena alkūne. Džordžas tysojo prie židinio, Ana sėdėjo priešais veidrodį ir leidosi šukuojama tarnaitės.

— Pati tai padarysiu, — pasakiau. — Nusitaikė mat į šventąsias.

— Ji labai gera, — bešališkai pastebėjo Džordžas, lyg aptarinėdamas patyrusią šokėją. — Labai skiriasi nuo jūsų abiejų. Jai visą laiką karaliaus labai gaila. Manau, tai itin gundo.

— Smulki kekšytė, — pro dantis iškošė Ana ir atėmė šukas iš tarnaitės. — Gali eiti.

Džordžas įpylė mums po antrą vyno taurę.

— Man irgi metas, — pasakiau. — Viljamas lauks.

— Tu pasilieki, — įsakmiai tarė Ana.

— Taip, jūsų didenybe, — paklusniai atsiliepiau.

Ji griežtai, įspėjančiai į mane pasižiūrėjo.

— Gal man tą Seimur reikėtų išgrūsti iš rūmų? — paklausė ji brolio. — Neleisiu jai kiaurą dieną maivytis aplink karalių. Mane siutas ima.

— Palik ją ramybėje, — patarė Džordžas. — Kai Henrikas pasveiks, užsimanys ko nors karštesnio. Ir liaukis jį pešioti. Jis šįvakar supyko ant tavęs, o tu dar pakurstei.

— Negaliu pakęsti, kai karalius toks apgailėtinas, — atsakė ji. — Juk jis nemirė? Tai kodėl dėl tokių niekų elgiasi kaip liurbis?

— Išsigando. Jis nebe jaunuolis.

— Jeigu Seimur dar kada nors ims vartyti akis, gaus per veidą, — pareiškė Ana. — Gali įspėti ją, Mere. Jeigu pagausiu vypsant karaliui ta Dievo Motinos šypsena, tėkšiu ją žemėn.

Nusliuogiau nuo lovos.

— Įspėsiu. Gal ne visai tiksliai tavo žodžiais. Ar galiu eiti, Ana? Jaučiuosi pavargusi.

— Gerai jau, — suirzo ji. — Tu, Džordžai, juk liksi su manimi?

— Tavo žmona vėl burbęs, — įspėjau jį. — Jau ir taip Džeinė tauzija, kad tu visuomet čia.

Pagalvojau, kad Ana nekreips į tai dėmesio, bet jiedu su broliu susižvalgė, ir Džordžas atsistojo.

— Kodėl visuomet turiu likti viena? — paklausė Ana. — Vaikštinėti viena, melstis viena, miegoti viena?

Džordžą tas netiesioginis prašymas sulaikė.

— Taip, — atsakiau griežtai. — Pasirinkai būti karaliene. Juk įspėjau, kad karūna neatneš daug džiaugsmo.

Ryte mes su Džeine Seimur viena šalia kitos žingsniavome į mišias. Kai ėjome pro praviras karaliaus duris, pamačiau jį už stalo, ištiesusį sužeistą koją ant kėdės. Šalia stovėjo raštininkas, skaitė laiškus ir kaišiojo karaliui pasirašyti. Kulniuodama pro duris Džeinė sulėtino žingsnį ir nusišypsojo jam, o Henrikas sustingo ir pakėlęs plunksną stebėjo ją.

Mes su Džeine suklaupėme greta karalienės koplyčioje ir ėmėme klausyti pamaldų, laikomų prie altoriaus, žemai po mumis.

— Džeine, — tyliai pašaukiau.

Ji atsimerkė lyg būtų buvusi paskendusi maldoje.

— Taip, Mere? Atleiskite man, meldžiausi.

— Jeigu ir toliau flirtuosi su karaliumi tomis šlykščiomis šypsenėlėmis, kuri nors Bolein iškabins tau akis.

Laukdamasi Ana įjunko kasdien vaikštinėti paupiu, nukrypuoti prie kėglių pievelės, pereiti kukmedžių alėja ir pro teniso kortus grįžti į rūmus. Aš eidavau su ja, mus lydėdavo brolis. Dauguma damų eidavo kartu, traukdavo ir keletas karaliaus didikų, kadangi karalius po pietų nebemedžiodavo. Džordžas su seru Frensiu Vestonu eidavo Anai iš šonų, juokindavo ją, paimdavo už rankos ir padėdavo užlipti laipteliais į kėglių pievelę, o kuris nors kitas šio ratelio narys: — Henris Norisas, seras Tomas Vajetas ar Viljamas žingsniuodavo greta manęs.

Vieną dieną Ana pasijuto pavargusi ir sutrumpino vaikštynes. Grįžome į rūmus. Ana gožino įsikibusi į parankę broliui, o aš su Henriu Norisu ėjau atsilikusi kelis žingsnius. Kai priartėjome, sargybiniai atlapojo jos apartamentų duris, ir įrėmino gyvą paveikslą: Džeinė Seimur nušoka nuo karaliaus kelių o tas bando atsistoti, pasitaisyti apsiaustą ir apsimesti nerūpestingas. Tačiau dėl sužeistos kojos Henrikas susverdėjo ir atrodė kvailai. Kaip uraganas įsiveržė Ana.

— Nešdinkis, kale, — riktelėjo ji Džeinei.

Džeinė tūptelėjo ir išskubėjo iš kambario. Džordžas bandė nusivesti Aną į kitą kambarį, bet ji puolė karalių.

— Ką veikėte su ta mergše ant kelių? Gal čia koks nors kompresas?

— Kalbėjomės... — išlemeno Henrikas.

— Ar ji kužda taip tyliai, kad liežuvį turi įkišti jums į ausį?

— Aš... tai...

— Žinau, kas tai! — suklykė jam Ana. — Visas dvaras žino, kas tai. Visiems teko garbė pamatyti. Vyras, kuris sako esąs pernelyg pavargęs pasivaikščioti, išsidrėbia su gudria naivuole ant kelių.

— Ana... — pradėjo karalius. Visi, išskyrus Aną, išgirdo jo balse įspėjimą.

— Aš to nepakęsiu. Ji privalo palikti rūmus! — pareiškė Ana.

— Seimurai yra ištikimi karūnos draugai ir geri mūsų tarnai, — pompastiškai pareiškė valdovas. — Jie liks.

— Ji ne geresnė už pirties kekšę, — užsipuolė Ana. — Ir man ji ne draugė. Nenoriu jos matyti tarp savo freilinų.

— Ji yra švelni, tyra mergina ir...

— Tyra? Tai ką ji veikė ant jūsų kelių? Kalbėjo maldeles?

— Pakaks! — nugriaudėjo Henrikas. — Ji lieka tarp jūsų damų. Jos šeima lieka rūmuose. Per daug sau leidžiate, ponia.

— Nė kiek! — atšovė Ana. — Privalau įvardinti tą, kas mane įžeidė. Aš esu karalienė, ir čia yra mano kambariai. Nenoriu juose matyti šios moters. Man nepatinkančios moters.

— Turėsite tuos palydovus, kuriuos aš jums parinksiu, — pareiškė Henrikas. — Aš esu karalius.

— Jūs man neįsakinėsite, — dusdama, prispaudusi ranką prie širdies ištarė Ana.

— Ana, — įsiterpiau. — Nusiramink.

Ji manęs net neišgirdo.

— Aš įsakinėju visiems, — pareiškė Henrikas. — Darysite kaip liepta, nes esu jūsų vyras ir jūsų karalius.

— Tegu mane skradžiai, jeigu darysiu! — suklykė sesuo ir apsisukusi ant kulno, nubėgo į miegamąjį. Atplėšusi duris nuo slenksčio išrėkė:

— Jūs man nenurodinėsite, Henrikai!

Tačiau karalius negalėjo jos pasivyti. Tai buvo fatališka Anos klaida. Jeigu būtų galėjęs bėgti, būtų pagavęs ir griuvęs į lovą kartu su ja, kaip šimtą kartų tai darė anksčiau. Bet karaliaus koja sužeista, o sesuo — jauna ir įžūli, todėl valdovas pajuto ne geismą, o pasijuto užpjudytas. Jį piktino Anos jaunystė ir grožis, nes nebegalėjo daugiau tuo mėgautis.

— Tai jūs esate kekšė, ne ji! — suriko Henrikas. — Negalvokite, jog pamiršau, ką darėte norėdama atsidurti karaliaus glėbyje. Džeinė Seimur niekada nesužinos nė pusės to, kuo pamaloninote mane, ponia! Prancūziškų gudrybių! Kekšių triukų! Daugiau jos manęs nebežavi, bet aš jų nepamiršau.

Dvariškiai aiktelėjo, mes su Džordžu išsigandę susižvalgėme. Anos durys užsitrenkė, karalius atsisuko į dvariškius. Mes su broliu, paklaikę iš siaubo, atrėmėme triuškinantį jo žvilgsnį.

Henrikas šiaip ne taip atsistojo.

— Ranką, — tarė. Seras Džonas Seimuras nustūmė Džordžą į šalį, karalius atsirėmė į jį ir lėtai, lydimas saviškių draugijos, nuklibinkščiavo į savo kambarius. Veltui bandydama sudrėkinti gerklę seilėmis, sekiau jį akimis.

Mano pašonėje išdygo Džordžo žmona Džeinė Parker.

— Kokius triukus ji naudojo?

Staiga labai aiškiai prisiminiau, kaip patariau seseriai pasinaudoti plaukais, burna, rankomis. Mes su Džordžu išmokėme ją visko, ką žinojome. Pasinaudojome brolio žiniomis iš Europos viešnamių, papasakojome apie prancūzių kurtizanių, ispanių matronų ir anglių pasileidėlių išdaigas. Pasidalinau su ja viskuo, ką išmokau miegodama su savo sutuoktiniu ir gundydama kitą vyrą. Mes išmokėme Aną visko, ką mėgo Henrikas, ką mėgsta visi vyrai ir kas griežtai draudžiama bažnyčios. Pamokėme nusirengti priešais jį, po truputį kelti apatinius ir parodyti savo paslėpsnius, išmokėme ilgais, lėtais lyžtelėjimais laižyti jo kotą nuo pagrindo iki galiuko. Išmokėme jam mielų žodžių ir papasakojome apie vaizdinius, kuriuos vyras trokšta įsivaizduoti. Išmokėme kurtizanės gudrybių, o dabar už tai jai priekaištaujama. Pažvelgusi broliui į akis supratau, kad jis galvoja apie tą patį.

— Tesaugo mus Dievas, Džeine, — vangiai ištarė. — Negi nežinote, kad supykęs karalius gali pasakyti bet ką? Ji nieko nedarė. Tik bučiniai ir glamonės. Nieko daugiau, tik tai, ką daro vyras su žmona maloniomis akimirkomis. — Jis nutilo, bet ir vėl pasitaisė: — Žinoma, mes — jūs ir aš — taip nesielgėme. Bet nesate iš tų moterų, kurias norisi bučiuoti, sutinkate?

Lyg gavusi antausį Džeinė nusigręžė.

— Na, žinoma, — sušvokštė ji tyliai, kaip pro šakas šliaužianti gyvatė, — jums apskritai nepatinka bučiuoti moterų, jeigu jos nėra jūsų seserys.

Palikusi Aną pusvalandį vieną, pasibeldžiau ir įsmukau vidun. Uždariau duris, kad nematytų smalsios freilinos, ir apsidairiau. Kambarys skendėjo ankstyvoje žiemos prieblandoje. Žvakės nedegė, tik židinio liepsnos mirgėjo ant sienų ir lubų. Ana gulėjo kniūbsčia ant lovos. Pagalvojau, kad miega, bet netrukus ji pakilo išbalusi, pajuodusiais paakiais.

— Viešpatie, kaip jis supyko, — sesuo buvo prikimusi nuo verksmo.

— Įsiutinai. Išprovokavai jį, Ana.

— Kas beliko daryti? Juk užtraukė man gėdą prieš visą dvarą!

— Užsimerk, — patariau jai. — Nusisuk į kitą pusę. Kaip karalienė Katerina.

— Karalienė Katerina pralaimėjo. Ji nusisuko, o aš pačiupau. Kaip man jį išlaikyti?

Abi tylėjome. Buvo tik vienas atsakymas. Visuomet buvo tik vienas ir tas pats atsakymas.

— Supykau, — tarstelėjo sesuo. — Atrodė, kad išvemsiu žarnas.

— Privalai išlikti rami.

— Kaip galiu likti rami, jeigu Džeinė Seimur visur, kur tik pasisuku?

Priėjusi prie lovos nuėmiau Anai gobtuvą.

— Pasipuoškime pietums, — pasiūliau. — Nueik pietauti kaip nepaprasta gražuolė, ir viskas bus pamiršta.

— Aš to nepamiršiu, — su kartėliu atsakė ji. — Niekada.

— Tada vaidink, kad pamiršai, — patariau. — Priešingu atveju visi prisimins, kad karalius tave įžeidė. Geriau elkis taip, lyg niekas nieko nebūtų sakęs ir niekas to nebūtų girdėję.

— Pavadino mane kekse, — neatlyžo Ana. — To niekas nepamirš.

— Mes visos kekšės palyginus su Džeine, — linksmai atsakiau. — Na ir kas? Juk dabar esi jo žmona? Su teisėtu kūdikiu pilve. Įsiutęs Henrikas gali vadinti tave kaip nori, bet, kai nurims, susigrąžinsi jį. Prisigerink šįvakar, Ana.

Pakviečiau tarnaitę, ir Ana išsirinko suknelę: apsivilks sidabru ataustą baltą, pabrėžiančią tyrumą, nors visas dvaras girdėjo apie jai priskiriamas kekšių gudrybes. Korsažas siuvinėtas baltais perlais ir deimantais, sidabro brokato sijono kraštas apsiūtas sidabrine juosta. Kai užsidėjo gobtuvą ant juodų plaukų, atrodė tikra karalienė, sniego karalienė, nesutepto grožio karalienė.

— Puiku, — tariau.

Ana vangiai šyptelėjo.

— Teks tą nuryti ir amžinai pakęsti, — ištarė ji. — Šokti, kad Henrikas liktų susidomėjęs. Kas bus, kai pasensiu ir negalėsiu šokti? Freilinos visada bus jaunos ir gražios. Kas tada?

Neradau žodžių, kurie galėtų paguosti.

— Išgyvenkime šį vakarą. Negalvok apie ateinančius metus. Kai pagimdysi sūnų, o tada dar kelis, nesirūpinsi, kad sensti.

Sesuo uždėjo ranką ant brangakmeniais puošto korseto.

— Mano sūnau, — švelniai ištarė ji.

— Pasiruošusi?

Linktelėjusi priėjo prie uždarų durų. Vienu judesiu atlošė pečius, pakėlė smakrą, nusišypsojo akinančia šypsena ir, mostelėjusi tarnaitei atverti duris, išėjo kaip angelas šypsodamasi į paskalų malūną savo priimamajame.

Pamačiau, kad visa mūsų šeima sulėkė jos paremti. Supratau, jog dėdė pakankamai išgirdo ir išsigando. Kambaryje laukė motina ir tėvas. Dėdė stovėjo kambario gale ir draugiškai šnekučiavosi su Džeine Seimur. Tai privertė mane sustingti. Džordžas stovėjo ant slenksčio. Pasiuntęs man šypsnį, priėjęs paėmė Aną už rankos. Sesers nuostabi suknelė ir įžūli šypsena sukėlė kambaryje murmesį. Žmonės sukruto trauktis grupelėmis ir rikiuotis procesijai. Seras Viljamas Breretonas priėjęs pabučiavo karalienei ranką ir kažką šnipštelėjo apie žemėn nupuolusį angelą. Ana nusijuokusi atsakė, kad ne nupuolė, o tik atvyko pasisvečiuoti, ir taip žavingai paaiškino savo naudai sukurtą paveikslą. Už durų pasigirdo triukšmas. Į priimamąjį įžengė Henrikas su likusiais dvariškiais — nerangiai klibikščiuodamas sužeista koja, naujų raukšlių išvagotu, išpurtusiu veidu.

— Laba diena, ponia, — tarė jis. — Pasiruošusi eiti pietauti?

— Žinoma, mano vyre, — atsiliepė Ana saldžiai. — Džiaugiuosi, kad jūsų didenybė taip gerai atrodote.

Anos gebėjimas staiga peršokti iš vienos nuotaikos į kitą visuomet glumino karalių. Įvertinęs karalienės gerą nuotaiką, Henrikas permetė akimis godžius dvariškių veidus.

— Ar sveikinotės su seru Džonu Seimuru? — pasidomėjo jis, išrinkdamas tą, kuriam Ana nenorėtų suteikti garbės.

Anos šypsena net nevirptelėjo.

— Labas vakaras, sere Džonai, — maloniai, lyg būtų jo dukra, pasisveikino karalienė. — Tikiuosi, kad priimsite iš manęs mažą dovanėlę.

Jis negrabiai nusilenkė.

— Man bus garbė, jūsų didenybe.

— Noriu padovanoti drožinėtą savo miegamojo kėdę. Dailų niekutį iš Prancūzijos. Tikiuosi, jums patiks.

Seras Džonas dar kartą nusilenkė.

— Turėčiau jums padėkoti.

Ana šyptelėjusi vyro pusėn tęsė.

— Tai bus jūsų dukteriai. Džeinei. Kad turėtų savo kėdę. Atrodo, kad neturi kur sėdėti, todėl skolinasi mano.

Stojo tylos akimirka, kurią perplėšė kurtinantis Henriko juokas. Dvariškiai iškart suprato, kad jiems taip pat galima nusijuokti. Visi, buvę kambaryje, prajuko, kad karalienė taip subtiliai pasišaipė iš Džeinės. Karalius juokdamasis ištiesė Anai ranką, ta šelmiškai į jį pažiūrėjo. Henrikas žengė išvesti procesiją iš kambario, dvariškiai sekė įprastose vietose įkandin monarchų. Staiga kažkas aiktelėjo. Išgirdau, kaip kažkas tyliai ištaria: „O, Dieve! Karalienė!”

Džordžas perskrodė minią it įkaitintas peilis sviestą ir, atplėšdamas nuo karaliaus, stvėrė Aną už rankos. ,Atleiskite, jūsų didenybe, karalienė nesveikuoja”, — išgirdau jį sakant. Brolis prikišęs lūpas prie sesers ausies, kažką šnipštelėjo. Pro godžiai pasuktus profilius regėjau sesers veidą, pastebėjau, kaip jos oda tampa bespalvė. Ana ėmė brautis pro žmones miegamojo link, o Džordžas skubėjo priekyje atidaryti duris. Procesijos gale stovėję dvariškiai spoksojo ištempę kaklus. Atkreipiau dėmesį į nuostabios karalienės suknelės nugarą. Ant jos raudonavo dėmė, raudonas kraujas ant sidabriškai baltos suknelės. Ana kraujavo netekdama ir šito kūdikio.

Prasibroviau pro grūstį prie jos kambario. Motina skubėjo man įkandin ir užtrenkė duris prieš nosį norintiems pamatyti, kas vyksta. Henrikas nustėręs žiūrėjo, kaip netikėtai dingsta ir užsidaro su savo gimine jo žmona.

Ana stovėjo viena priešais Džordžą ir, norėdama pamatyti dėmę, suko į priekį suknelę.

— Aš nieko nejaučiau.

— Pašauksiu gydytoją, — tarė brolis, sukdamas prie durų.

— Nieko nesakyk, — įspėjo motina.

— Nesakyk! — pasipiktinau. — Visi matė! Matė pats karalius!

— Galbūt neatsitiko nieko bloga. Atsigulk, Ana.

Ana iš lėto nuėjo prie lovos baltu kaip gobtuvas veidu.

— Aš nieko nejaučiu, — pakartojo ji.

— Tada galbūt nieko nenutiko, — tarė motina. — Tik dėmelė.

Ji liepė tarnaitėms nuauti karalienės batelius ir numauti kojines. Paguldžiusios karalienę ant šono, atvarstė korsetą, nurengė nuostabią baltą suknią su didele raudona dėme. Apatiniai sijonai buvo permirkę krauju. Pažvelgiau į motiną.

— Galbūt nieko bloga, — neužtikrintai pakartojo ji.

Priėjau prie Anos ir paėmiau už rankos, nes pasidarė aišku, kad motina nepajudins dėl dukters nė piršto, net jeigu ji gulėtų mirties patale.

— Nebijok, — sukuždėjau.

— Šį kartą nepavyks nuslėpti, — sušnibždėjo Ana. — Visi matė.

Mes darėme viską. Dėjome prie kojų šildyklę, gydytojai sumaišė gėrimą, du gėrimus, dėjo šuteklį ir specialų šventojo palaimintą apklotą. Gydėme dėlėmis, dėjome prie kojų dar karštesnę šildyklę. Bet niekas nepadėjo. Vidurnaktį Ana pradėjo gimdyti. Kankinosi ir kentėjo kaip per tikrą gimdymą, laikydamasi už paklodės, pririštos nuo vieno lovos stulpo iki kito, dejavo iš skausmo, kai kūdikis vadavosi iš jos kūno. Apie antrą valandą ryto Ana staiga sukliko, ir kūdikis pagaliau išlindo. Niekas nebegalėjo sulaikyti.

Jį sugavusi pribuvėja staiga šūktelėjo.

— Kas yra? — išspaudė Ana, įraudusiu nuo stangų veidu, prakaitu pasruvusiu kaklu.

— Tai pabaisa! — tarė moteris. — Pabaisa!

Ana suinkštė iš baimės. Aš prietaringai atsitraukiau nuo lovos. Pribuvėjos rankose gulėjo klaikiai išsigimęs vaisius su atviru stuburu ir milžiniška galva, dvigubai didesne už išstypusį kūnelį.

Ana, kimiai surikusi, it pabaidyta katė ir ėmė ropštis į lovos galą, palikdama ant paklodžių ir pagalvių kruviną pėdsaką. Susigūžė už lovos stulpų, atkišusi į priekį rankas, lyg norėtų nustumti orą.

— Suvyniok jį! — surikau. — Išnešk!

Pribuvėja rūsčiu veidu pažvelgė į Aną.

— Ką padarėte, kad užsitraukėte sau tokią bėdą?

— Nieko nepadariau! Nieko!

— Čia ne žmogaus kūdikis, čia velnio sėkla.

— Aš nieko nepadariau!

Norėjau surikti: „Nesąmonė!”, bet gerklę surakino baimė.

— Suvyniok jį! — išgirdau panikos gaideles savo balse.

Motina, nusisukusi nuo lovos, skubiai nužingsniavo durų link. Jos veidas buvo griežtas, lyg bėgtų nuo budelio kirvio Tauerio miškelyje.

— Motin! — sukrankė Ana.

Motina nei atsigręžė, nei sulėtino žingsnį. Išėjo iš kambario netarusi nė žodžio. Kai durys užsidarė, pagalvojau, kad dabar tai galas. Galas Anai.

— Aš nieko nepadariau, — pakartojo Ana.

Ji atsigręžė į mane. Prisiminiau raganos gėralą ir tą naktį, kai sesuo gulėjo slaptame kambarėlyje su snapą primenančia auksine kauke ant veido. Pagalvojau apie jos kelionę prie pragaro vartų ir atgal, kad gautų Anglijai šį kūdikį.

Pribuvėja nusisuko.

— Turiu pranešti karaliui.

Neleisdama išeiti, žaibiškai užstojau jai duris.

— Negalima skaudinti jo didenybės, — pasakiau. — Karalius nenorėtų to sužinoti. Tai moterų paslaptys, jos turi likti tarp moterų. Tegu tai lieka tarp mūsų, asmeniška, jūs pelnysite karalienės ir mano malonę. Pasirūpinsiu, kad už šios nakties darbą ir tylėjimą būtų dosniai atlyginta. Pasirūpinsiu, kad jums būtų gerai sumokėta, ponia. Pažadu.

Pribuvėja net nepažvelgė į mane. Laikė ryšulį, tą siaubą, paslėpusi tarp klosčių. Vieną klaikią akimirką pasirodė, kad jis sujudėjo. Jau įsivaizdavau, kad maža plika rankytė praskleidžia audeklą. Pribuvėja kilstelėjo ryšulį man į veidą, ir aš atšokau. Pasinaudojusi proga ji atplėšė duris.

— Neisite pas karalių! — prisiekiau įsikibusi jai į ranką.

— Negi nežinote? — paklausė manęs tarsi apgailestaudama. — Negi nežinote, kad esu jo pasamdyta? Kad atsiuntė mane stebėti ir klausytis? Aš buvau paskirta, kai karalienė nesusirgo.

— Kodėl? — išlemenau.

— Nes karalius abejoja.

Pasirėmiau ranka į sieną, kad nenukrisčiau, ėmė suktis galva.

— Abejoja?

Moteris patraukė pečiais.

— Jis nežino, dėl kokių priežasčių Ana negali išnešioti vaiko. — Ji parodė galva į ryšulį: — Dabar žinos.

Aplaižiau perdžiūvusias lūpas.

— Sumokėsiu, kiek tik paprašysite, kad paliktumėte jį ir, nuėjusi pas karalių, pasakytumėte, kad neteko kūdikio, bet galės susilaukti kito, — tariau. — Nors ir kiek karalius jums moka, aš sumokėsiu dvigubai. Aš esu Bolein, mes esame įtakingi ir turtingi. Galėsite būti Hovardų tarnaitė visą likusį gyvenimą.

— Tai mano pareiga, — atsakė pribuvėja. — Dirbu darbą nuo tada, kai buvau jauna mergaitė. Iškilmingai prisiekiau Mergelei Marijai niekada neišduoti savo darbo.

— Kokio darbo? — aršiai paklausiau. — Kokio darbo? Apie ką čia šneki?

— Raganų medžioklės, — atsakė ji ir, žengusi pro duris su velnio išgama, dingo.

Uždariau duris ir užšoviau. Nenorėjau, kad kas nors įeitų, kol viskas nebus sutvarkyta ir Ana vėl galės grumtis už save.

— Ką ji pasakė? — paklausė sesuo.

Anos oda buvo blyški ir priminė vašką. Tamsios akys blizgėjo kaip stikliukai. Ji buvo toli nuo šio tvankaus kambarėlio ir nejautė pavojaus.

— Nieko svarbaus.

— Ką ji pasakė?

— Nieko. Kodėl tau nepamiegojus?

Ana nuožmiai žiūrėjo į mane.

— Niekada tuo nepatikėsiu, — atsakė kategoriškai, lyg kalbėtųsi ne su manimi, o su kažkokiu inkvizitoriumi. — Niekada nepriversite manęs patikėti. Aš ne kokia naivi valstietė, raudanti prie relikvijos, kuri yra ne kas kita, kaip šakalys ar kiaulės kraujas. Neišsuksiu iš savo kelio dėl kvailos baimės. Aš mąstysiu, veiksiu ir pakeisiu pasaulį pagal save.

— Ana?

— Manęs niekas neįbaugins, — tvirtai pareiškė ji.

— Ana?

Ji nusigręžė nuo manęs į sieną.

Vos tik užmigo, atidariau duris ir pašaukiau į kambarį Hovardų merginą Margaretą Šelton, kad pasėdėtų su karaliene. Tarnaitės išnešė kruvinas paklodes ir naujai pakreikė grindis. Priimamajame dvaras laukė naujienų: damos snūduriavo, pasirėmusios ant rankų, kai kas lošė, kad numarintų laiką. Atsišlieję į sieną, suglaudę galvas kaip įsimylėjėliai, Džordžas su seru Frensiu tyliai kalbėjosi.

Viljamas pasitiko mane ir paėmė už rankos. Aš sustojau pasisemti jėgų iš brolio prisilietimo.

— Blogai, — tariau. — Dabar negaliu papasakoti. Turiu kai ką pranešti dėdei. Eime su manim.

Džordžas akimirksniu atsidūrė man prie šono.

— Kaip ji?

— Kūdikis negyvas, — atsiliepiau.

Mačiau, kad brolis išblyško kaip mergelė ir persižegnojo.

— Kur dėdė? — paklausiau dairydamasi.

— Laukia naujienų savo kambariuose kaip ir kiti.

— Kaip karalienė? — paklausė manęs kažkas.

— Ar ji neteko kūdikio? — parūpo antram.

Džordžas žengė į priekį.

— Karalienė miega, — tarė jis. — Ilsisi. Liepia visiems eiti miegoti, o ryte bus naujų žinių apie jos būklę.

— Ar ji prarado kūdikį? — kažkas žiūrėdamas į mane mygo Džordžą.

— Iš kur galiu žinoti? — atšovė tas ir sukėlė nepatiklų murmesį.

— Vadinasi, jis negyvas, — pareiškė kažkas. — Kas jai yra, kad negali padovanoti karaliui sūnaus?

— Einam, — tarė Viljamas Džordžui. — Dingstam iš čia. Kuo daugiau kalbėsi, tuo bus blogiau.

Su vyru ir broliu iš šonų prasibroviau pro dvariškius ir nusileidau į dėdės apartamentus. Tamsiai vilkintis tarnas įleido mus be žodžių. Dėdė sėdėjo priešais didelį stalą, išsidėliojęs kažkokius popierius. Žvakė metė gelsvos šviesos ratą.

Kai įėjome, jis linktelėjo tarnui, kad pakurstytų ugnį ir uždegtų daugiau žvakių.

— Taip? — pasidomėjo mūsų.

— Ana pagimdė negyvą kūdikį, — tariau be užuolankų.

Dėdė linktelėjo, rūstus veidas neišdavė jokių emocijų.

— Su juo ne viskas buvo gerai, — tęsiau.

— Kas ne taip?

— Jo nugara buvo atvira, o galva didžiulė, — atsakiau. Jaučiau, kaip pasidygėjimas sugniaužia gerklę, ir tvirčiau įsikibau Viljamui į ranką. — Tai buvo pabaisa.

Dėdė vėl linktelėjo, lyg klausytų pačių įprasčiausių naujienų. Tik Džordžas, kimiai riktelėjęs, įsikibo į kėdę, kad išsilaikytų ant kojų. Dėdė, rodės, nekreipė į jį dėmesio, bet viską matė.

— Mėginau sulaikyti pribuvėją, kad kūdikio neišneštų.

— o?

— Ji atsakė, kad jau yra pasamdyta karaliaus.

— A...

— O kai pasiūliau pinigų, kad liktų arba paliktų kūdikį, atsakė, kad paimdama kūdikį atlieka pareigą Mergelei Marijai, nes ji yra...

— Yra?..

— Raganų medžiotoja, — sušnibždėjau.

Pajutau, kaip po kojomis susiūbuoja žemė, visi kambario garsai nutolsta. Viljamas pasodino mane ant kėdės ir priglaudė prie lūpų vyno stiklą. Džordžas neprisilietė prie manęs, stovėjo įsikibęs į kėdės atkaltę išbalusiu kaip ir mano veidu.

Dėdės niekas nesutrikdė.

— Karalius pasamdė raganų medžiotoją šnipinėti Aną?

Siurbtelėjusi vyno linktelėjau.

— Tada jai iškilo rimtas pavojus, — pastebėjo.

Stojo dar viena ilga tyla.

— Pavojus? — išsitiesdamas sušnibždėjo Džordžas.

Dėdė linktelėjo.

— Įtarus vyras visuomet pavojingas. Įtarus karalius — juo labiau.

— Ana nieko nepadarė, — tvirtai pareiškė Džordžas.

Kai išgirdau jį kartojantį tą pačią litaniją, kurią išpylė Ana, pamačiusi išgamą, išaugusią jos kūne, nesusilaikiau smalsiai nepašnairavusi į brolį.

— Galbūt, — sutiko dėdė. — Bet karalius mano, kad Ana kažką padarė, ir to užtenka, kad būtų sunaikinta.

— O ką jūs darysite, kad ją apgintumėte? — atsargiai paklausė Džordžas.

— Supranti, Džordžai, — rinkdamas žodžius tarė dėdė, — kai paskutinį kartą kalbėjausi su ja asmeniškai, sakė, kad galiu nešdintis iš rūmų ir būti prakeiktas, sakė, kad atsidūrė ten, kur dabar yra, vien savo jėgomis ir man nėra skolinga. Netgi pagrasino kalėjimu.

— Juk ji Hovard, — tariau statydama taurę į šalį.

Jis linktelėjo.

— Buvo.

— Juk tai Ana! — sušukau. — Visi atidavėme savo gyvenimus, kad ji ten atsidurtų.

Dėdė linktelėjo.

— Ir ji atsidėkojo už tai? Tu, Mere, kiek pamenu, buvai išgrūsta iš rūmų. Ir nebūtum grįžusi, jeigu jai nebūtų prireikę tavo pagalbos. Ana nepadarė nieko, kad rekomenduotų mane karaliui, netgi priešingai. O Džordžas? Ji mėgsta tave, bet ar bent vienu šilingu esi turtingesnis nuo tada, kai ji atsisėdo į sostą? Ar negyveni taip pat, kai Ana dar buvo karaliaus meilužė?

— Tai ne malonės, o gyvenimo ar mirties klausimas, — karštai paprieštaravo Džordžas.

— Kai Ana pagimdys sūnų, jos padėtis bus stabili.

— Bet karalius nesugeba pradėti sūnaus! — suriko Džordžas. — Nesugebėjo pradėti su Katerina, nesugeba ir su ja. Jis impotentas! Štai kodėl sesuo kraustosi iš proto...

Kambaryje įsivyravo mirtina tyla.

— Tesaugo Dievas tave, kad siunti mus į tokį pavojų, — šaltai ištarė dėdė. — Taip kalbėti apie karalių yra išdavystė. Aš to negirdėjau. Tu nekalbėjai. Dabar eikite.

Viljamas padėjo man atsikelti, ir visi trys lėtai išėjome iš kambario. Ant slenksčio Džordžas atsisuko, norėdamas pasiskųsti, bet durys, nespėjus jam prasižioti, tyliai užsivėrė.

Ana pabudo tik įdienojus. Jos nuotaika buvo bjauri. Nuėjau ieškoti karaliaus. Rūmai ruošėsi persikraustyti į Grinvičą. Bėgdamas nuo sumaišties ir šurmulio, Henrikas, apsuptas savo favoritų, tarp kurių daugumą sudarė Seimurai, žaidė kėgliais. Apsidžiaugiau radusi su juo Džordžą, pasitikintį savimi ir besišypsantį, o dėdę — tarp žiūrovų. Dėdė pasiūlė lažintis iš nemenkos sumos, ir karalius sutiko. Laukiau, kol išriedės paskutinis rutulys, dėdė juokdamasis atiduos dvidešimt auksinų. Tik tada drįsau žengti į priekį ir nusilenkti.

Karalius, mane pamatęs, suraukė antakius. Supratau, kad visos Boleinų merginos neteko jo palankumo.

— Ledi Merė, — šaltai tarė.

— Jūsų didenybe, atėjau siųsta savo sesers.

Jis linktelėjo.

— Karalienė prašo atidėti persikraustymą į Grinvičą savaitei, kad galėtų visiškai atgauti sveikatą.

— Per vėlu atidėlioti, — tarė jis. — Galės atvykti, kai pasveiks.

— Dar net nepradėjo krautis daiktų.

— Per vėlu jai, — pataisė karalius. Kėglių pievelėje pasigirdo murmėjimas. — Per vėlu jai prašyti mano malonių. Žinau, ką žinau.

Aš delsiau. Viena mano dalis norėjo paimti Henriką už pakarpos ir išpurtyti tą šlykštų savanaudiškumą. Palikau seserį negaluojančią po košmariško gimdymo, o jos vyras ramiai sau žaidžia kėgliais saulėkaitoje ir įspėja dvarą, kad karalienė užsitraukė jo nemalonę.

— Tuomet turėtumėte žinoti, kad Ana, aš ir mes, visi Hovardai, nė akimirkai neatsisakėme meilės ir ištikimybės jums, — tariau. Pro mano akis nepraslydo, kad minint pavardę, mano dėdė susiraukia.

— Tikėkimės, kad ne visi esate išmėginti, — nemaloniai atsiliepė karalius ir nusisukęs nuo manęs pamojo Džeinei Seimur. Kukliai nuleidusi akis ji atitipeno iš damų būrelio.

— Pasivaikščiosite su manimi? — pasiteiravo visai kitokiu balsu.

Mergina padarė gilų reveransą, lyg garbė būtų pernelyg didelė, kad drįstų prabilti ir uždėjusi rankutę ant brangakmeniais puoštos karaliaus rankovės nuėjo drauge. Dvariškiai išsirikiavo vorele per padorų atstumą nuo jų.

Dvaras dūzgė paskalomis, kurių mes su Džordžu vieni nesugebėjome paneigti. Kadaise vien ištaręs žodį prieš Aną galėjai būti pakartas. Dabar apie jos aistringą rūmų ratelį skambėjo dainos ir juokeliai, sklido skandalingos užuominos apie negebėjimą išnešioti vaiko.

— Kodėl Henrikas jų nenutildo? — paklausiau Viljamo. — Dievaži, juk tam turi įstatymo teisę.

Viljamas papurtė galvą.

— Jis leidžia kalbėti, ką nori, — pataisė. — O jie ir kalba... Neva Ana padarė viską, gal tik nepardavė sielos velniui.

— Kvailiai! — užsiplieskiau.

Viljamas švelniai suėmė mane už rankų ir atlenkė sugniaužtus į kumščius pirštus.

— Klausyk, Mere. Kaip kitaip Ana galėjo sulaukti kūdikio pabaisos, jei ne iš pasibaisėtinos sąjungos? Ji turėjo nusidėti.

— Su kuo, dėl Dievo meilės? Tu irgi tiki, kad permiegojo su velniu?

— Nemanai, jog Ana būtų taip pasielgusi, kad susilauktų sūnaus? — atšovė vyras.

Pažvelgusi į rudas jo akis, nelaiminga nutilau.

— Ša, — tariau išsigandusi tų žodžių. — Nenoriu apie tai galvoti.

— O kas, jeigu griebėsi kokių nors burtų ir taip pradėjo pabaisą?

— Kas tada?

— Tada karalius turės teisę ją pamesti.

Norėjau nusijuokti.

— Apgailėtina išdaiga apgailėtinu metu, Viljamai.

— Čia ne išdaiga, žmona.

— Aš nesuprantu! — išrėkiau pasipiktinusi ir nusivylusi. — Nesuprantu, kas mums atsitiko!

Nepaisydamas to, kad buvome sode ir bet kas galėjo mus aptikti, Viljamas apkabino mane per liemenį ir priglaudė taip karštai, lyg būtume arklidės kieme, savo ūkyje.

— Meile, mano meile, — švelniai ištarė. — Ana turėjo padaryti kažką baisiai negero, kad pagimdytų tokią pabaisą. O tu net nežinai ką. Negi nesi dariusi jai slaptos paslaugos? Nesi kvietusi pribuvėjos? Pirkusi gėrimo?

— Tu pats... — pradėjau.

Jis linktelėjo.

— O aš palaidojau negyvą kūdikį. Prašau Dievo, kad šitas reikalas nurimtų ir niekas neuždavinėtų per daug klausimų.

Vienintelį kartą karalienė liko viena tuščiuose rūmuose, kai Henrikas ir Ana juokdamiesi išvyko su dvariškiais be karalienės Katerinos. Dabar Henrikas vėl taip pasielgė. Atsiklaupusi ant kėdės, nes buvo per silpna stovėti, Ana slapčia žiūrėjo per savo miegamojo langą, kaip karalius su Džeine Seimur pašonėje išveda procesiją į Grinvičo rūmus — mėgstamiausius savo namus.

Svitoje, kuri linksmino karalių ir naują dailią favoritę, stengdamiesi neprarasti karaliaus palankumo, jojo mano šeima: tėvas, motina, dėdė ir brolis, o mes su Viljamu iškeliavome su savo vaikais. Mano dukra Katerina jojo tyli ir užsisklendusi. Ji grįžtelėjo rūmų link ir pakėlė akis į mane.

— Kas yra? — paklausiau.

— Juk negerai išjoti palikus karalienę, — tarė ji.

— Ji atvyks vėliau, kai vėl jausis gerai, — bandžiau raminti.

— Ar žinai, kad Džeinė Seimur Grinviče turės savo kambarius? — paklausė ji manęs.

Papurčiau galvą.

— Nesidalins su kita Seimurų mergaite?

— Ne, — trumpai atsakė dukra. — Gyrėsi, kad karalius skirs jai nuostabius asmeninius apartamentus ir freilinų. Kad galėtų muzikuoti vienumoje.

Nenorėjau patikėti Katerina, bet ji buvo teisi. Paskelbta, kad pats sekretorius Kromvelis panelei Seimur užleido savo kambarius Grinvičo rūmuose, kad galėtų, netrukdydama kitoms damoms, kada panorėjusi skambinti liutnia. Iš tiesų sekretoriaus Kromvelio kambariai buvo sujungti su karaliaus miegamuoju slaptu perėjimu. Džeinė buvo patogiai įtaisyta Grinviče, kaip kadaise Ana, kambariuose priešais Anos apartamentus, savotiškai konkuruojančiame dvare.

Vos tik dvaras įsikūrė, grupelė Seimurų giminės merginų susitiko pasišnekėti, pašokti ir pažaisti naujuose Džeinės apartamentuose, o karalienės freilinos, neturėdamos kam patarnauti, persikraustė į Džeinės kambarius. Karalių beveik visuomet buvo galima rasti tenai besišnekučiuojantį, skaitantį, klausantį muzikos ar poezijos. Jis pietaudavo su Džeine savo arba merginos kambariuose, o aplinkui sukiojosi, juokėsi iš valdovo pokštų ar kartu lošdavo Seimurai. Karalius, pietaudamas didžiojoje menėje, pasisodindavo Džeinę šalia savęs, ir tik tuščias karalienės sostas primindavo, kad tuščiuose rūmuose yra palikta Ana. Kartais, kai Džeinė pasilenkusi ką nors sakydavo Henrikui per tuščią mano sesers krėslą, atrodydavo, jog Anos ten niekada nebuvo, ir niekas negali sukliudyti Džeinei persėsti iš vienos vietos į kitą.

Jos meilumas Henrikui neišseko. Matyt, vaikystėje Viltšyre buvo penima vien cukriniais runkeliais. Ji buvo be galo maloni karaliui, nepriklausomai nuo to, ar šis būdavo prastos nuotaikos dėl skausmo kojoje, ar džiūgavo kaip berniūkštis, paklojęs elnią. Visuomet būdavo rami, visuomet užjaučianti — karalius neretai rasdavo ją ant klaupto, suspaudusią rankose rožinį ir pamaldžiai pakėlusią galvą. Džeinei negalėjai prikišti nekuklumo.

Ji atsisakė prancūziško stiliaus gobtuvo, stilingo pusmėnulio, kurį sugrįžusi į Angliją, į Henriko rūmus, atgabeno Ana. Ji nešiojo smailą galvos apdangalą kaip velionė karalienė Katerina, kuris dar prieš metus atrodė neapsakomai neskoningas ir nuobodus. Henrikas pats prisiekinėjo, kad nekenčia ispaniškų apdarų, bet to apdangalo griežtumas tik paryškino šaltą Džeinės grožį. Nešiojo jį kaip vienuolės gobtuvą — norėdama pabrėžti savo panieką pasaulio tuštybei. Tik jos gobtuvai buvo blyškiai melsvi, vos žalsvi, sviesto geltonumo — švarių lengvų spalvų, švelnios paletės.

Supratau, kad Džeinė yra pusiaukelėje į mano sesers vietą, kai Margareta Šelton, padraika, koketė, mažoji paleistuvė Mardžė, atėjo pietauti su smailu melsvu galvos apdangalu ir priderinta suknele stačia apykakle, persiuvusi pagal anglų kirpimą prancūziškas rankoves. Per kelias dienas visos dvaro moterys užsimaukšlino ant galvų piltuvėlius ir ėmė vaikščioti nunarinusios akis.

Vasarį Ana atvyko į rūmus itin pompastiškai. Virš galvos plaikstėsi karališka vėliava, Boleinų vėliava — procesijos gale. Karalienė jojo lydima didelės svitos livrėjuotų tarnų ir raitų didikų. Mes su Džordžu laukėme ant laiptų, plačiai atvėrę didžiąsias duris, tačiau Henrikas ignoravo žmonos atvykimą — jo su mumis nebuvo.

— Papasakosi Anai apie Džeinės kambarius? — pasiteiravo Džordžas manęs.

— Tik ne aš, — atsakiau. — Tu.

— Frensis siūlo pasakyti tai viešai. Dvariškiams matant, ji susitvardys.

— Aptarinėji karalienės reikalus su Frensiu?

— Tu šnekiesi su Viljamu.

— Jis mano vyras.

Žvelgdamas į pirmus Anos svitos vyrus, artėjančius prie durų, Džordžas linktelėjo.

— Pasitiki Viljamu?

— Žinoma.

— Tą pat į jaučiu ir Frensiui.

— Tai ne tas pat.

— Iš kur gali žinoti, ką man reiškia meilė?

— Žinau, kad negali būti taip, kaip vyrui mylint moterį.

— Ne. Myliu jį kaip vyras myli vyrą.

— Tai prieštarauja Šventraščiui.

Džordžas paėmė mane už rankų ir nusišypsojo Boleino šypsena, kuriai negalėjai atsispirti.

— Mere, nurimk. Dabar pavojingi laikai, vienintelė mano paguoda — Frensio meilė. Nedrausk jos. Dievas gali paliudyti, kad neturiu kitų džiaugsmų, ir, man rodos, atsidūrėme didžiausiame pavojuje.

Anos palyda prajojo, o ji, išsišiepusi iki ausų, sustabdė žirgą prie mūsų. Sesuo vilkėjo tamsiai raudonos spalvos jojimo kostiumą, galvą puošė tamsiai raudona skrybėlė su ilga plunksna, prisegta stambia rubino sege.

— Vivat Anai atsakydamas į jos pabrėžtiną stilių šūktelėjo brolis.

Ana pažvelgė pro mus į didžiosios menės šešėlius, tikėdamasi pamatyti

ten laukiantį karalių, bet įsitikinus, kad Henriko ten nėra, išraiška nepasikeitė.

— Ar pasveikai? — paklausiau išeidama į priekį.

— Žinoma, — gyvai atsiliepė ji. — Kodėl neturėčiau?

Papurčiau galvą.

— Tikrai taip, — tariau atsargiai, suprasdama, kad nekalbėsime apie šį mirusį kūdikį, kaip ir apie kitus.

— Kur karalius?

— Medžioja, — atsakė Džordžas.

Ana nudrožė į rūmus, o tarnai bėgo atverti duris.

— Ar žinojo, kad atvykstu? — metė per petį.

— Taip, — atsakė brolis.

Linktelėjusi palaukė, kol sueisime į jos kambarį ir uždarysime duris.

— O kur mano damos?

— Kai kurios medžioja su karaliumi, — atsakiau. — Kitos... — Neišmaniau, kaip geriausia baigti sakinį. — Kitos — ne, — išlemenau bejėgiškai.

Kilstelėjusi juodą antakį, Ana pažvelgė į Džordžą.

— Gal tu paaiškinsi, ką nori pasakyti mūsų sesuo? — paklausė ji. — Žinojau, kad prancūzų ir lotynų kalbomis ji kalba nesuprantamai, bet dabar, atrodo, ir gimtoji ne jos jėgoms.

— Tavo freilinos susispietė apie Džeinę Seimur, — tiesiai atsakė Džordžas. — Karalius atidavė jai Tomo Kromvelio apartamentus ir kiekvieną dieną pietauja su ja. Džeinė turi nedidelį savo dvarą.

Ana aiktelėjo ir nukreipė žvilgsnį nuo brolio į mane.

— Tai tiesa?

— Taip, — patvirtinau.

— Henrikas paskyrė jai Tomo Kromvelio kambarius? Gali niekam nežinant nueiti tiesiai pas ją?

— Taip.

— Jie meilužiai?

Pažiūrėjau į Džordžą.

— Negaliu pasakyti, — tarė jis. — Manyčiau, kad ne.

— Ne?

— Džeinė vaizduoja, kad nesutinka priimti vedusio vyro asistavimo, — paaiškino jis. — Žaidžia savo dorybe.

Ana nukulniavo prie lango koja už kojos, lyg apmąstydama šitą savo pasaulio perversmą.

— Ko ji tikisi? — paklausė. — Jeigu gundo ir atstumia tuo pačiu metu?

Nė vienas jai neatsakėme. Kas galėtų geriau už ją žinoti?

Ana pažvelgė skvarbiomis it katės akimis.

— Siekia nustumti mane į šoną? Ji išprotėjo?

Abu tylėjome.

— Ir Kromvelis buvo išgrūstas, kad Seimurai galėtų maudytis dovanose?

Papurčiau galvą.

— Kromvelis pasiūlė jai savo kambarius.

Ana lėtai linktelėjo.

— Vadinasi, dabar Kromvelis atvirai prieš mane.

Ieškodama paguodos, sesuo pažvelgė į brolį. Keistai, lyg nepasitikėtų. Bet Džordžas niekuomet jos neapleido. Nedrąsiai priėjęs artyn, broliškai apkabino per pečius. Užuot atsisukusi ir apkabinusi, Ana pasislinko atbula, kol atsidūrė tiesiai priešais jį, ir atlošė galvą broliui ant krūtinės. Džordžas atsidusęs apsivijo rankomis ir žiūrėdamas pro langą, kuriame žibėjo Temzė, ėmė švelniai siūbuoti.

— Pamaniau, kad bijosi prie manęs prisiliesti, — tyliai tarė ji.

Jis papurtė galvą.

— Ak, Ana. Pagal krašto ir bažnyčios įstatymus nespėjęs net mirktelėti būčiau dešimt kartų atskirtas nuo bažnyčios.

Mane nupurtė šiurpas tai išgirdus, o sesuo sukikeno kaip mergiotė.

— Kad ir ką esame padarę, padarėme tą iš meilės, — švelniai pasakė Džordžas.

Ana apsisukusi jo glėbyje įdėmiai pažvelgė į veidą. Supratau, jog niekada gyvenime nesu mačiusi tokio sesers žvilgsnio: žiūrėjo į jį taip, lyg rūpėtų, ką jis jaučia. Džordžas nebuvo vien jos ambicijų kopėčių pakopa. Buvo jos mylimasis.

— Nors pasekmė buvo šiurpi? — pasiteiravo ji.

Džordžas patraukė pečiais.

— Neapsimetinėsiu, kad išmanau teologiją. Mano kumelė išperėjo kumeliuką suaugusiomis kojomis, bet nepaskelbiau jos ragana. Gamtoje taip nutinka, ne viskam reikia ieškoti prasmės. Tau nepasisekė, tik tiek.

— Nesileisiu įbauginama, — kategoriškai pareiškė Ana. — Mačiau, kaip šventojo kraują daro iš kiaulės kraujo, o švęstą vandenį semia šaltinyje. Pusė bažnyčios mokymų skirta apgaulingai įtikinti, kita pusė — įbauginti, kad liktum savo vietoje. Manęs nepapirks ir neišgąsdins. Niekas niekuo. Nusprendžiau eiti savo keliu ir eisiu.

Jeigu Džordžas būtų klausęs jos, tikrai būtų išgirdęs nervingą gaidelę balse, bet jis stebėjo gyvą, ryžtingą sesers veidą.

— Pirmyn ir aukštyn, Ana Regina! — tarė brolis.

Abu vienas kitam nusišypsojo.

— Pirmyn ir aukštyn. Kitas bus berniukas.

Ana apsisuko, uždėjo rankas broliui pečių ir pažvelgė kaip į ištikimą mylimąjį.

— Tai ką daryti?

— Privalai susigrąžinti karaliaus dėmesį, — nuoširdžiai patarė jis. — Nešauk ant jo, neparodyk savo baimės. Susigrąžink, pasitelkusi visus savo gebėjimus. Vėl jį užburk.

Kiek patylėjusi Ana šyptelėjo ir pasakė tiesą, slepiamą po linksmu veidu.

— Džordžai, esu dešimčia metų vyresnė nei tada, kai ėmiau jį vilioti. Man greitai trisdešimt. Henrikas sulaukė su manimi tik vieno gyvo vaiko, o dabar žino, kad pagimdžiau pabaisą. Aš keliu jam pasibjaurėjimą.

Džordžas tvirčiau suėmė Aną per juosmenį.

— Tu negali pasiduoti, — pareiškė brolis. — Kitaip mums visiems galas. Turi persivilioti jį atgal.

— Juk pati išmokiau Henriką vadovautis savo troškimais. Dar blogiau, prikimšau jo kvailą makaulę naujų mokymų. Dabar karalius mano, kad jo norai yra Dievo apraiška. Užtenka užsigeisti ko nors, ir mano, kad tokia Dievo valia. Henrikui nereikia kunigo, vyskupo ar popiežiaus pritarimo. Jo užgaidos yra šventos. Kaip galima tokį vyrą priversti grįžti pas žmoną?

Džordžas bejėgiškai pažvelgė per Anos galvą į mane. Priėjau artyn.

— Henrikui patinka ramybė, — tariau. — Paguoda. Glostyk jį, kalbėk, kad yra nepaprastas, girk jį ir elkis su juo švelniai.

Ana dėbtelėjo į mane, lyg būčiau prabilusi hebrajiškai.

— Aš jo mylimoji, o ne motina, — atšovė ji.

— Dabar karaliui reikia mamos, — pritarė Džordžas. — Jis sužeistas, jaučiasi senas ir pavargęs. Jis bijo senatvės, bijo mirties. Jo žaizda dvokia. Henriką apima siaubas pagalvojus, kad mirs nepalikęs Anglijos princo. Dabar jam iš moters reikia švelnumo, kol pasijus geriau. Džeinė Seimur yra įkūnytas švelnumas. Turi tapti švelnesnė už ją.

Ana tylėjo. Visi supratome, kad saldesne už Džeinę Seimur, kurios vizijose karūna, būti neįmanoma. Netgi Ana, didžiausia gundytoja, negalėjo tapti meilesnė už Džeinę. Linksmas sesers veidas apniuko, ir aš išvydau rūstų mūsų motinos veidą.

— Viešpatie, tikiuosi, kad tai ją pražudys, — iškošė kerštingai. — Jeigu Džeinė uždės leteną ant mano karūnos, o savo užpakalį užkars ant mano sosto, tikiuosi, kad tai bus jos mirties nuosprendis. Viliuosi, kad mirs jauna. Viliuosi, kad mirs gimdydama jam berniuką ir kad berniukas nuseks paskui ją.

Išvydęs pro langą iš medžioklės grįžtančią draugiją Džordžas apmirė.

— Bėk žemyn, Mere, ir pasakyk karaliui, kad atvykau, — vaduodamasi iš Džordžo glėbio tarė Ana.

Nusileidau laiptais, kai karalius lipo iš balno. Mačiau, kaip, visu svoriu statydamas sužeistą koją ant žemės, jis susiraukia. Džeinė parjojo kartu su juo, o aplink šuoliavo Seimurų falanga. Pasidairiau akimis savo giminės. Tėvas, motina ir dėdė buvo nugrūsti į galą.

— Jūsų didenybe, — tariau darydama reveransą. — Mano sesuo karalienė atvyko ir prašo perduoti jūsų didenybei linkėjimus.

Henrikas pažvelgė į mane surūgusiu veidu, skausmingai suraukta kakta, kietai sučiauptomis lūpomis.

— Pasakykite, kad pavargau jodinėdamas ir susitiksiu per pietus, — burbtelėjo jis.

Sunkiai krypuodamas, tausodamas savo sužeistą koją, karalius praėjo pro mane. Seras Džonas Seimuras padėjo nulipti nuo balno savo dukteriai. Pastebėjau, kad Džeinė dėvi naują suknelę, turi naują žirgą ir ant pirštinėto piršto žybsi deimantas. Man taip norėjosi įgelti. Turėjau įsikąsti liežuvį, kad maloniai nusišypsočiau ir atsitraukčiau, kai lydima tėvo ir brolio ji žengė pro didžiąsias duris į savo apartamentus, karaliaus favoritės apartamentus.

Mano tėvai sekė įkandin Seimurų, jų svitoje. Tikėjausi, kad paklaus, kaip Ana, bet jie prasilenkė su manimi tik nežymiai linktelėję.

— Ana jaučiasi gerai, — pradėjau motinai einant pro šalį.

— Puiku, — tarstelėjo ji šaltai.

— Ar neateisite jai patarnauti?

Motinos veidas buvo tuščias kaip senmergės — lyg nebūtų pagimdžiusi nė vieno vaiko.

— Aplankysiu, kai karalius eis į jos kambarius, — atsakė ji.

Supratau, kad mes su Džordžu ir Ana esame palikti vieni.

Freilinos grįžo į Anos kambarį kaip būrelis grifų, nežinančių, kur gaus geresnį kąsnelį. Piktdžiugiškai stebėjau, kokią galvos apdangalų krizę sukėlė orus Anos sugrįžimas. Dalis damų grįžo prie prancūziškų gobtuvų, kuriais toliau puošėsi Ana. Dalis pasirinko smailus, kuriems buvo ištikima Džeinė. Visos nekantravo sužinoti, kur joms likti — nuostabiuose karalienės apartamentuose ar su Seimurais. Kur eis karalius? Ką jis pasirinks? Margareta Šelton nešiojo smailą kepurę ir bandė įsipiršti į Džeinės Seimur ratelį. Mardžė nusprendė, kad Anos dienos suskaičiuotos.

Vos tik įėjau į kambarį, trys moterys nuščiuvo.

— Kokios naujienos? — pasidomėjau.

Nė viena neskubėjo pasakoti. Tada Džeinė Parker, patikimiausia iš visų skandalingų gandonešių, prisigretinusi sutratėjo:

— Karalius nusiuntė Džeinei Seimur dovaną — didelį auksinų kapšelį, bet ji atsisakė priimti.

Laukiau tylėdama.

Džeinės akys blizgėjo pasitenkinimu.

— Pasakė, kad negali priimti tokių dovanų iš karaliaus, kol jis vedęs. Tai ją sukompromituotų.

Stengdamasi išsiaiškinti šitą paslaptingą pareiškimą, patylėjau.

— Ją sukompromituoti?

Džeinė linktelėjo.

— Atsiprašau, — tariau jai. Prasiskyniau pro moteris į Anos miegamąjį. Su ja buvo Džordžas ir seras Frensis Vestonas.

— Noriu pasikalbėti su tavimi vienumoje, — pareiškiau kategoriškai.

— Gali kalbėti girdint serui Frensiui, — atsakė Ana.

Įkvėpiau.

— Ar girdėjote, kad Džeinė Seimur atsisakė karaliaus dovanos?

Jie papurtė galvas.

— Ji, esą, pasakiusi, kad negali priimti iš jo tokios dovanos, kol karalius yra vedęs, nes tai gali sugadinti jos reputaciją.

— Oho, — ištarė seras Frensis.

— Manau, tik norėjo pasipuikuoti savo dorumu, bet rūmai sukruto, — pasakiau.

— Tai priminimas karaliui, kad Džeinė gali ištekėti už kito, — tarė Džordžas. — Jam tai nepatiks.

— Ir jos skaistybės aukštinimas, — pridūrė Ana.

— Tai bus pamiršta, — tarė seras Frensis. — Čia tik spektaklis. Juk ji neatsisakė žirgo, tiesa? Ir deimantinio žiedo? Kaip ir medaliono su jo paveikslu. Bet dabar dvaras manys — kaip netrukus manys ir visas pasaulis — jog karalius susidomėjo mergina, nesiekiančia turtų! Ir viskas vienoje scenoje.

Ana sugriežė dantimis.

— Džeinė nepakenčiama.

— Ir nėra kaip jai už tai atsilyginti, — baigė Džordžas. — Todėl net negalvok apie tai. Galvą aukštyn, šypsokis, žavėk karalių, kaip moki.

— Per pietus gali būti užsiminta apie sąjungą su Ispanija, — įspėjo seras Frensis Anai pakilus nuo krėslo. — Geriau dėl jos neprieštarauti.

Ana pasižiūrėjo į jį per petį.

— Jeigu reikės tapti pačia Džeine Seimur, geriau tegu mane pameta, — pareiškė ji. — Jeigu reikia paneigti visa tai, kas mano — sąmojį, charakterį, aistrą bažnyčios reformai — tada teks paneigti pačią save. Jeigu karaliui reikia nuolankios žmonos, tuomet man išvis nereikėjo siekti sosto. Jeigu negalėsiu būti savimi, geriau išvis nebūčiau čia ėjusi.

Džordžas priėjo prie Anos, pakėlė jos ranką ir pabučiavo.

— Ne, nes visi tave dieviname, — tarė jis. — Tai tik trumpalaikė karaliaus užgaida. Dabar jis nori Džeinės, prieš tai norėjo Mardžės ir ledi Margaretos. Jis atsipeikės ir sugrįš pas tave. Žiūrėk, kiek karalienė jį išlaikė — nuklydo, bet grįžo pas ją tuziną kartų. Esi jo žmona, jo princesės motina, kaip ir Katerina. Gali jį išlaikyti.

Ana nusišypsojo tai išgirdusi, atsitiesė, linktelėjo man atidaryti duris. Kai ji, vilkinti sodria žalia suknia, įsisegusi į ausis smaragdus, deimantais tviskančiu gobtuvu ir perlų vėriniu su auksine „B” raide, išėjo iš savo kambario, dvaras suūžė.

Vasario pabaigoje smarkiai atšalo. Temzė suledėjo. Molas driekėsi kaip takelis per balto ledo grindis, o laipteliai leidosi iki lygios kaip stiklas čiuožyklos. Upė tapo keliu, galinčiu nuvesti bet kur. Ten, kur ledas buvo plonesnis, po skaidriu ledo kiautu mačiau žalio vandens srovę.

Sodas, takeliai, pilies sienos ir alėjos aplinkui Grinvičą stebuklingai išbalo, nes tai snigo, tai šalo. Saulėtais rytais it stebuklingi nėriniai, užmesti ant plonyčių šakelių, šerkšnu žibėjo vorų tinklai. Kiekviena šaka, net ploniausia, buvo aptraukta baltu šerkšnu — lyg menininkas būtų apėjęs visą sodą, išryškindamas kiekvieną kiekvieno medžio šakelę.

Naktimis būdavo neapsakomai žvarbu, o iš rytų pūtė geliantis vėjas, šiaurės vėjas. Bet dieną skaisčiai švietė saulė. Buvo smagu išbėgti į sodą, pažaisti kėgliais ant sušalusios žolės, patrupinti duonos po tamsius kukmedžius striksinčioms liepsnelėms ir žiūrėti, kaip dideli būriai šalčio nebijančių žąsų ištiesusios kaklus plasnoja sparnais, dairydamosi atviro vandens.

Karalius surengė žiemos mugę ir paskelbė, kad vyks turnyras pačiūžomis, šokiai ant ledo ir karnavalas su rogėmis, ugnies rijikais ir akrobatais iš Maskvos. Buvo pjudomi lokiai. Vaizdelis buvo dešimt kartų juokingesnis nei paprastai: vargšas žvėris paslydo, nuvirto ir nučiuožė į skalijančių šunų būrį. Vienas šuo išlėkęs jam įkando ir jau norėjo atsitraukti, bet kojos bejėgiškai slydinėjo ledu, ir lokys pribaigė jį letenos smūgiu. Karalius tai pamatęs sugriaudėjo juoku.

Užšalusia upe iš Smitfildo buvo atvaryti jaučiai. Temzės krante tarnai sukrovė didelius laužus, ir šoko ant storų iešmų čirškinti galvijus. Vaikinukai bėgiojo iš virtuvės prie upės su karšta duona, juos vaikėsi virtuvės šunys, tykantys sau kąsnelio.

Džeinė baltais ir mėlynais apdarais, baltu kailiuku puošta apykakle ir apsiausto gobtuvu panėšėjo į žiemos princesę. Ji nelabai tvirtai laikėsi ant ledo, todėl čiuožė prilaikoma tėvo ir brolio. Šie ją, dailią ir bejėgę, apsukę priešais karalių, stumtelėjo sosto link. Man panelė Seimur labai priminė Boleinų merginą, kurią brolis su tėvu pastūmė karaliui, o ji neturėjo nei jėgų, nei išminties pasprukti.

Henrikas visuomet šalia savęs pastatydavo Džeinei kėdę. Karalienės sostas stovėjo jam iš dešinės, kaip ir priklauso, o kairėje buvo vietelė Džeinei, jeigu užsimanytų pailsėti šalia karaliaus. Karalius nečiuožinėjo, nes koja nespėjo sugyti. Buvo kalbama, kad skausmą palengvintų tik prancūzų gydytojai ar net piligriminė kelionė į Kenterberį. Vienintelei Džeinei pavykdavo išlyginti surauktus jo antakius. Nieko nedarant. Ji stypsojo šalia valdovo, leidosi apsukama ant pačiūžų priešais jį, užsimerkdavo per gaidžių kapotynes, aikčiojo stebėdama ugnies rijikų pasirodymą, elgėsi kaip visuomet, kaip visiška naivuolė, ir taip ramino karalių, ko nesugebėjo padaryti Ana.

Ana visas tris dienas iš eilės atvyko pietauti su karaliumi ant ledo. Aš, matydama ją čiuožiant grakščiai it rusų šokėją ant banginio kaulo pačiūžų, galvodavau, kad mes, Boleinai, šiuo metu stovime ant plonyčio ledo. Nekaltas Anos žodelis galėjo sugadinti karaliui nuotaiką, kurios pataisyti buvo neįmanoma. Henrikas visą laiką ją stebėjo įtariomis kiaulės akutėmis, trynė pirštus, maustė žiedą ant mažojo piršto.

Ana stengėsi apsvaiginti Henriką puikia savo nuotaika ir grožiu. Nors karalius buvo piktas ir nuobodus, ji tvardėsi. Ana šoko, lošė, juokėsi, čiuožinėjo — buvo įsikūnijęs džiaugsmas ir šviesa. Ji užgožė Džeinę Seimur. Joks vyras negalėdavo žiūrėti niekur kitur, kai Ana būdavo puikios nuotaikos. Netgi karalius negalėjo nežiūrėti į karalienę, einančią per šokių salę, aukštai iškėlusią galvą, ypatingai pasukdavusią smakrą, kai kas nors į ją kreipdavosi. Aną supo vyrai, eilėmis šlovinantys jos grožį, jai, pramogaujančio dvaro centrui, grojo muzikantai. Karalius negalėjo atplėšti nuo karalienės akių, bet žvilgsnis neatrodė užkerėtas. Žvelgė į Aną, lyg peršviesdamas, lyg praskleidęs žavesį matytų ją tikrą, be to, kuo kadaise karalių apžavėjo. Henrikas žvelgė į ją kaip į gobeleną, už kurį paklojo nemažą sumą, bet vieną rytą supratęs, kad jis bevertis, nori išardyti. Karalius spoksojo, lyg negalėtų patikėti, kad Ana taip brangiai kainavo ir tiek menkai atsilygino. Netgi Anos žavesys ir gyvybingumas negalėjo priversti galvoti, kad sandoris buvo teisingas.

Kol Henrikas žvelgė į Aną, Džordžas ir seras Frensis stebėjo Kromvelį. Dvaras kuždėjosi, kad karalius gali pamesti Aną remdamasis tuo, jog santuoka buvo neteisėta nuo pat pradžių. Mes su Džordžu dėl to abejojome, bet seras Frensis priminė faktą, jog balandį be jokios aiškios priežasties bus paleistas parlamentas.

— Ką tai gali pakeisti? — paklausė Džordžas.

— Visi svarbūs karalystės riteriai bus grįžę į savo grafystes, jeigu karalius imsis žingsnių prieš karalienę, — atsakė Frensis.

— Vargu, ar jie Aną gintų, — tariau. — Juk nekenčia jos.

— Jie gali stoti ginti karalienės idėją, — paaiškino jis. — Visai neseniai buvo priversti prisiekti, jog nerems karalienės Katerinos, buvo priversti prisiekti, kad neparems princesės Marijos ir pripažins princesę Elžbietą. Jeigu karalius užsimanys skirtis su Ana, riteriai gali pasijusti kvailiais, o tai jiems nepatiks. Jeigu Henrikas vėl liks prie popiežiaus požiūrio į ankstesnę jo santuoką, gali paaiškėti, kad lordams per sunku viską suvirškinti.

— Bet karalienė mirusi, — priminiau galvodama apie savo senąją šeimininkę Kateriną. — Net jeigu santuoka su Ana bus pripažinta negaliojančia, juk negali grįžti pas velionę.

Džordžas, pasipiktinęs lėtu mano mąstymu, garsiai iškvėpė, tačiau seras Frensis buvo kantresnis.

— Popiežius ir toliau laikosi nuomonės, kad santuoka su Ana negalioja. Vadinasi, Henrikas yra našlys ir vėl laisvas vesti.

Džordžas ir Frensis instinktyviai žvilgtelėjo į karalių, kylantį iš sosto ant pakylos. Seras Džonas Seimuras ir seras Edvardas Seimuras iš abiejų pusių padėjo jam atsistoti. Džeinė stovėjo priešais karalių ir šypsojosi šiek tiek pražiojusi lūpas, lyg nebūtų mačiusi nuostabesnio reginio už šitą nutukusį šlubį.

Ana, skriejusi kitoje upės pusėje su Henriu Norisu ir Tomu Vajetu, pričiuožė arčiau ir nerūpestingai paklausė: „Kaipgi, mano vyre? Jūs nepasiliksite?”

Karalius pasisuko į ją. Anos skruostai buvo paraudę nuo šalčio, iš po raudonos jojimo skrybėlės su ilga plunksna išsprūdusi plaukų sruoga kuteno jos žandą. Ana tiesiog spinduliavo grožiu.

— Mane kamuoja skausmas, — lėtai ištarė Henrikas. — Kol jūs pramogaujate, aš kenčiu. Einu į savo kambarius pailsėti.

— Eisiu su jumis, — pričiuožusi arčiau susigriebė Ana. — Jeigu būčiau žinojusi, nebūčiau jūsų palikusi, bet liepėte eiti čiuožinėti. Vargšeli mano vyre. Išvirsiu jums miežių nuoviro, pasėdėsiu su jumis ir paskaitysiu, jeigu norite.

Jis papurtė galvą.

— Jau geriau pamiegosiu, — atsakė karalius. — Man geriau tyla, negu jūsų skaitymas.

Ana išraudo. Henris Norisas ir Tomas Vajetas stengėsi žiūrėti kitur ir norėjo prasmegti skradžiai. Seimurai diplomatiškai liko abejingi.

— Tuomet pasimatysime per pietus, — sutramdžiusi pyktį atsakė Ana. — Melsiuos, kad jūs pailsėtumėte ir išsivaduotumėte iš skausmo.

Henrikas linktelėjęs nusigręžė nuo karalienės. Seimurai, paėmę jį už parankių, nuvedė ant storų kilimų, kurie buvo ištiesti ant ledo, kad karalius nepaslystų. Džeinė droviai šypsodamasi, lyg atsiprašinėtų, kad turi karaliaus palankumą, nutipeno įkandin.

— O kurgi jūs išsiruošėte, panele Seimur? — tarsi botagu pliaukštelėjo Ana.

Mergina atsisuko ir padarė karalienei reveransą.

— Karalius liepė man eiti kartu ir jam paskaityti, — nuleidusi akis atsakė Džeinė. — Lotyniškai nelabai paskaitau, bet šiek tiek moku prancūziškai.

— Prancūziškai! — šūktelėjo sesuo, nuo šešerių metų amžiaus laisvai kalbanti trimis kalbomis.

— Taip, — išdidžiai atsakė Džeinė. — Nors ir ne viską suprantu.

— Manau, tu nieko nesupranti, — ištarė Ana. — Gali eiti.